Antrosios skalikų varžybos (Juozo Beniulio straipsnis)

Lietuvos laikų savininkų klubas, šiemet švenčiantis savo 15 metų jubiliejų, kasmet organizuoja šunų varžybas su šernu Taujėnų voljere, be  to, mūsų laikininkai aktyviai dalyvauja tarptautinėse varžybose, rungtyniauja su Latvijos, Estijos, Suomijos ir kitų šalių komandomis ir ne kartą yra tapę nugalėtojais. Kalbantis su lietuvių skalikų augintojais, neretai tekdavo išgirsti lyg ir priekaištą, lyg ir pasiūlymą – o kodėl mes negalime suorganizuoti šitokių varžybų? Juk su lietuvių skalikais irgi puikiausiai medžiojami šernai, tai kodėl gi neišbandžius jų galimybių voljere? Tai būtų vienas iš būdų atrinkti geriausiai dirbančius šunis veislės gerinimui. Suprantama, eksterjeras irgi svarbu, čia dar daug taisytinų dalykų, tačiau lietuvių skalikai pirmiausiai yra medžiokliniai šunys, todėl mes tiesiog privalome išsaugoti ir netgi pagerinti jų darbines savybes. Žinoma, tai nereiškia, kad lietuvių skalikų negali įsigyti ir laikyti ne medžiotojai. Manau, kad ateityje turėtų nusistovėti tokia tvarka – jeigu tu ir ne medžiotojas, bet laikai lietuvių skaliką ir nori dalyvauti veisime, privalai su savo šunimi sudalyvauti bent vienuose lauko bandymuose, o tavo šuniukas turi užsidirbti darbinį diplomą. Jeigu nepageidauji turėti savo šuns ar kalės palikuonių – tada kitas reikalas. Priešingu atveju mūsų skalikus gali ištikti toks likimas, koks jau ištiko kai kurias medžioklinių šunų veisles – jos skilo į dvi dalis: dekoratyvinę ir darbinę. Būkim optimistai, tikėkim, kad taip neatsitiks.

                      Prieš metus nenuilstantys Lietuvos laikų savininkų klubo įkūrėjai bei vadovai Gediminas Žiukas ir Albertas Dziadas ėmėsi iniciatyvos ir suorganizavo pirmąsias skalikų varžybas Taujėnuose. Žinoma, teko išgirsti ir kai kurių abejonių dėl tokių varžybų tikslingumo,  netgi susidurti su atviru priešiškumu („tame voljere šerno pėdų kaip kiaulių tvarte, kaip jūs ten bandysite skalikus?“ ir t. t. ), bet vyrai ėmėsi to reikalo ir padarė gerą darbą iki galo. Skalikų savininkai liko patenkinti, nors gal ir ne viskas pavyko taip, kaip norėjosi, gal finale buvo tikėtasi geresnių rezultatų, bet vis tiek visi džiaugėmės, kad pagaliau tai įvyko.

                      Šiemet žengėme antrąjį ir kur kas tvirtesnį žingsnį. Vasario septynioliktą, dvidešimt ketvirtą ir kovo antrą dienomis buvo vykdomos antrosios skalikų varžybos. Gediminas ir Albertas mielai sutiko padėti suorganizuoti tas varžybas ir teisėjauti jose, tuo labiau, kad jie kartu yra ir mūsų sąjungos nariai. Tuo pačiu metu buvo vykdomos ir laikų varžybos, tačiau tie renginiai nekliudė vienas kitam, tiesiog suderinome datas, kitaip sakant, pasidalinome dienas.

                      Aišku, tiek prieš varžybas, tiek jų metu buvo diskutuojama, tariamasi, svarstoma, kuris variantas labiausiai tiktų mūsų skalikų varžyboms, kaip jos  turėtų vykti, kad šunys kuo geriau parodytų savo darbines savybes. Buvo siūlomos kitose šalyse sukurtos skalikų bandymų taisyklės, kai kas manė, kad skalikas voljere negali iki galo parodyti įgimtų savo darbinių savybių (žemutinės uoslės, paieškos gylio ir pločio ir t. t.), kad skalikai yra gaujos šunys ir juos voljere reikia leisti dirbti poromis, kad jaunus šunis iki dviejų metų reikia bandyti ir vertinti atskirai nuo vyresnių ir daugiau patyrusių šunų. Reikia pripažinti, kad racionalaus grūdo šiuose pasiūlymuose yra nemažai ir lauko bandymų taisykles būtina tobulinti,  pritaikyti  jas mūsų šunims. Visa tai galima bus padaryti, juk LSAS žengia tik pirmuosius žingsnelius… Žinome, kad yra manančių, jog lietuvių skalikų iš viso nereikėtų bandyti voljere su šernais, kad su jais užtenka medžioti tik lapes ir kiškius. Bet juk mūsų skalikai priklauso Vakarų skalikų grupei ir yra skirti būtent stambių kanopinių žvėrių, ypač šernų,  medžioklei. Sutinku, kad labai gražu paklausyti melodingo skaliko, didesniais ar mažesniais ratais  ilgai varinėjančio kiškį ar lapę, balso, bet juk tam yra skirtos kitos veislės: rusų, rusų margieji ir t. t.

                      Pirmosiose varžybose skalikai varžėsi individualiai, šiemet po neilgų svarstymų buvo nutarta, kad reikėtų pabandyti suburti komandas iš trijų šunų, kaip tai jau daug metų daro laikininkai. Ateityje, gal būt, bandysime suorganizuoti skalikų porų varžybas. Tokios varžybas jau ir dabar vykdo latviai. Lietuvos atstovai: Ričardas Barzdenis, Ričardas Šleinius, Viktoras Žilys ir Povilas Daugėla šiemet, vasario šešioliktą, su savo augintiniais jau sudalyvavo tokiose kaimyninės šalies varžybose ir puikiai ten pasirodė, tuo pačiu reprezentuodami mūsų nacionalinę veislę. Broliai latviai, pagerbdami jubiliejinę Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dieną, prieš varžybas net mūsų trispalvę iškėlė… Taigi, turime iš ko pasimokyti. Gal būt, ateis laikas, kai mes galėsime prieš varžybas  pravesti prijaukintą šernioką kokį kilometrą, uždaryti jį voljere, o pėdsaku leisti savo šunis. Įvairiose vietose išsidėstę teisėjai galėtų stebėti, kaip skalikas „kopijuoja“ pėdsaką, kaip jis suranda šerną ir atakuoja ar sulaiko žvėrį, kaip skamba ir keičiasi šuns balsas. Gal būt, kada nors… bet bent jau kol kas mes dar neturime tokių galimybių, todėl ir tenka varžytis pagal laikininkų sukurtas varžybų ir lauko bandymų taisykles, kurios, manau, visai   tinka ir mūsų skalikams.

                      Taigi, varžybose pareiškė norą dalyvauti 10 komandų, kurių kiekviena buvo sudaryta iš dviejų šunų ir vienos kalės. Pritrūkus kalių, buvo leista dalyvauti ir individualiai. Iš viso varžybose dalyvavo 35 šunys: 33 lietuvių ir 2 estų skalikai. Kaip matome, jokios „žalos“ mūsų nacionalinei veislei varžybose dalyvavę kitų skalikų veislių atstovai nepadarė, nors kai kas, susikūrus sąjungai, nepritarė nuostatai, kad prie mūsų gali šlietis ir rusų, rusų margųjų, estų bei kitų skalikų veislių savininkai. Priešingai, margaspalviai estų skalikai kaip tik pagyvino, paįvairino varžybų nuotaiką. Kalių buvo mažiau, negu šunų, tik 12, tačiau kai kurios iš jų šiemet dirbo ypač puikiai, savo uolumu stebindamos ekspertus ir žiūrovus. 

                      Kadangi praėjusi žiema kažkaip užmiršo mus, tai sąlygos skalikų ir laikų varžyboms šiemet buvo ne itin palankios, dar daugiau, buvo dienų, kai tiek šunys, tiek jų šeimininkai, tiek teisėjai tiesiog maudėsi vandenyje ir purve. Ilgiau stabtelėjus vienoje vietoje sunku būdavo net koją ištraukti iš marmalynės. Gal tik pirmoji varžybų diena buvo kiek palankesnė. Prieš tai, šeštadienį, kai vyko laikų varžybos, visą dieną švietė saulė, buvo kiek pašalę ir pasnigę.  Deja, sekmadienį oras pablogėjo, nors iš ryto dar buvo likę ir sniegelio, ir ledas šiek tiek laikė. Apie pietus gerokai atšilo, ėmė kristi šlapdriba ir lietus, ledelis irgi pradėjo pavojingai traškėti po kojomis… Nelengva buvo šunims parodyti savo sugebėjimus – lietus ir voljere telkšantis vanduo trukdė skalikams ieškoti šernų pėdsakų, apsunkino jų darbą.  Bet vis tiek buvo smagu klausytis, kaip sakė Gediminas,  skalikų „verksmo“, užtikus pėdsakus ar vejantis greitai bėgantį šerną ir „riaumojimo“ prie stovinčio žvėries. Nepaisant blogo oro, dauguma skalikų geriau ar blogiau dirbo, o kai kurie iš jų parodė net labai gražius rezultatus.

                      O tie varžybų rezultatai štai tokie. Stipriausia šiemet buvo Kupiškio II komanda. Jos sudėtis: Ričardas Barzdenis su Vėtra bei Džimiu, ir Povilas Daugėla su Tobiu. Antroji vieta atiteko Kupiškio I komandai: Almantui Čepui su Nilsu, Ričardui Barzdeniui su Coliu ir Eugenijui Baltrūnui su Mirta. Treti liko biržiečiai: Jonas Gatavyna su Džimiu, Dainius Pranskūnas su Diku ir vienintelė varžybų dalyvė moteris Zina Ruplėnienė su Nora. Individualioje įskaitoje geriausiai pasirodė „Pamario“ komandos narys šilutiškis Vytas Tamošauskas su savo Dora, kuri finale surinko 81,2 balų ir gavo II laipsnio diplomą. Visi, kas pažįsta Taujėnų voljero senbuvį Pilypą, žino, kad jis šiaip jau nelinkęs be rimto reikalo bėgioti po voljerą. O Dora privertė jį tai daryti, dažnokai kabindamasi šernui į kulnus… Nuo Doros visai nedaug teatsiliko kupiškėno Eugenijaus Baltrūno Mirta, surinkusi 80,2 balų. Jos darbo stilius maloniai nustebino net daugybės šunų darbą mačiusį, patyrusį kinologą laikininką Albertą Dziadą. Kalytė dirbo karštai, azartiškai, rišliai, bet net pačiu kritiškiausiu momentu „nepamesdama galvos“, vienu metu akylai stebėdama abu kuilius ir stengdamasi juos atskirti vieną nuo kito. Ir paklusnumas jos nepriekaištingas. Ne veltui pirmą varžybų dieną ji užsidirbo pirmo laipsnio diplomą. Tačiau finale ją aplenkė Dora. Labai gaila, kad būrelis, kuriame medžioja Eugenijus, netoleruoja medžioklinių šunų, ypač skalikų, todėl puikiai dirbanti Mirta neturi galimybės savo sugebėjimų parodyti praktikoje. Trečias liko Povilo Daugėlos Tobis, surinkęs 78 balus, ketvirta – Ričardo Barzdenio Vėtra (70,25 balų), penktas – Remigijaus Jėčiaus Jaris (66,5 balų). Beje, pastarasis parodė didelį rišlumą, niekaip nenorėjo mesti šernų ir grįžti pas šeimininką. Jaris stengėsi, dirbo ir negalėjo suprasti, kodėl jam nepadeda Remigijus, kodėl nešauna į šerną… Šiaip jau finale dauguma skalikų buvo labai paklusnūs, šeimininkai juos atšaukdavo nuo šernų stebėtinai greitai, tam neprireikdavo net pusės minutės. Šešta vieta atiteko biržietei Zinai Ruplėnienei su Nora (63,33 balai). Trims finalo dalyviams truputį nepasisekė, jų šunys per nustatytą laiką nebesurado šernų, nors prieš tai jie visai gražiai dirbo. „Prieš tai“ –  tai pirma varžybų diena, kai biržiečio Jono Gatavynos Džimiui visai nebedaug betrūko iki antro laipsnio diplomo, „prieš tai“ – tai trečios dienos rytas prieš finalines varžybas, kai Andrejaus Petreikio Baika ir Viliaus Gendvilo Žiba  noriai darbavosi voljere, o pavakaryje, matyt, nusprendė – užteks… Taip jau būna varžybose, kartais fortūna nusisuka pačiu reikalingiausiu momentu…

                      Kuklūs paskatinamieji prizai buvo skirti geriausiai sudirbusio estų skaliko savininkui plungiškiui Mindaugui Preibiui, perspektyviausios jaunos skalikės savininkui alytiškiui Gintarui Gaidauskui ir vienintelei varžybų dalyvei moteriai Zinai Ruplėnienei.

                      Kad vertinimas būtų kuo objektyvesnis, teisėjavome penkiese: Albertas Dziadas, Gediminas Žiukas, Jonas Badikonis, Vytautas Katinas ir aš. Jonas su Vytautu fiksavo šunų darbą būdami kitoje voljero tvoros pusėje, iš kur dažnai viskas matosi net geriau, negu būnant viduje. Šunų darbą stebėjo ir kinologas iš Plungės, patyręs skalikų ekspertas Paulius Valužis. Po to balai už įvairius šunų darbo elementus buvo sumuojami ir vedamas bendras vidurkis.

                      Taigi finalo rezultatai iš tikrųjų džiugina, malonu konstatuoti, kad turime Lietuvoje gerai dirbančių skalikų, iš kurių galima formuoti veislinę bandą, o, ištaisius kai kuriuos eksterjero trūkumus, siekti tarptautinio veislės pripažinimo. Vakare, pasibaigus varžyboms, net prityręs laikininkas Vytautas Katinas, matyt, paveiktas dienos įspūdžių, suabejojo, ar ir jam nevertėtų įsigyti lietuvių skaliko…

This entry was posted in Straipsniai lietuvių kalba. Bookmark the permalink.