Ir sulojo lietuvių skalikai (laikraštis PLUNGĖ. autorius Kostas Slivskis)

Published by Remigijus Jėčius | Filed under Straipsniai lietuvių kalba

 

Neseniai mūsų rajono „Purvaičių“ medžiotojų būrelio valdose bėgiojo visas būrys lietuvių veislės skalikų, suvežtų iš daugelio šalies miestų ir rajonų. Surengta medžioklė, kurioje dalyvavo 14 lietuvių skalikų augintojų sąjungos šunų. Tai trečioji tokia sąjungos surengta medžioklė. Ankstesnės vyko Panevėžyje ir Pasvalyje.

 

Sąjunga „LSAS“ įregistruota 2008 m. , jos tikslas – populiarinti seną lietuvių skalikų veislę, kuri jau buvo beišnykstanti. Ko gero, net ne kiekvienas medžiotojas žino, kad telšiškis Zigmas Goštautas šeštąjį – septintąjį šio amžiaus dešimtmetį ėmėsi atkurti nykstančią šių šunų veislę.

Kaip „Plungei“ papasakojo žinomas šios veislės šunų gerbėjas ir veisėjas, sąjungos narys Andriejus Petreikis, medžioklė buvo itin vykusi. Sumedžioti devyni šernai, septynios stirnos, dvi lapės ir mangutas.

Tačiau, ko gero, svarbu ne sumedžiotų žvėrių skaičius, o tai, kad nė vienas šunelis nepasiklydo. O jų buvo iš Panevėžio, Biržų, Kupiškio, Šilutės, Klaipėdos ir, žinoma, iš Plungės.

Labai gerai dirbo panevėžiečio Remigijaus Jėčiaus skalikas Jaris. Jis surado du sužeistus šernus, o vieną net sulaikė. Ne kažin ką apie medžioklę žinančiam skaitytojui pasakysiu, kad žodis „sulaikyti“ reiškia, jog šuo šerną sustabdo – medžiotojui belieka prieiti prie žvėries ir paleisti šūvį.

A. Petreikis minėjo ir plungiškį Vidmantą Gentvilą, kuris be pavadėlio sugebėjo valdyti keturis savo skalikus. Jie paklusniai klausė visų šeimininko komandų ir puikiai dirbo.

Medžioklei vadovavo „Purvaičių“ burelio pirmininkas, girininkas Darius Bertašius. Pakalbintas sakė esąs nustebęs medžioklėje pamatytų žvėrių gausa. Pasirodo, ten jų yra, tik, neturint gerai dirbančių šunų, nepavyksta sumedžioti.

Kritę žvėrys buvo tinkamai pagerbti. Degė medžioklės laužas. O karaliumi pripažintas Dangis Lenkšas. Šeimininkai svečiams įteikė atmininmo medalius. Lietuvių skalikų mėgėjai džiaugėsi, kad medžioklėje dalyvavo Plungės medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Zenonas Vaištaras, tuo parodydamas, kad pritaria šunininkystės vystymui mūsų rajone.

Lietuvių skalikų augintojų sąjungos 2010 metų renginiai

Published by Remigijus Jėčius | Filed under Renginių grafikas 2010

Eil. nr.

Renginio pavadinimas

Renginio data

Renginio vieta

Atsakingi asmenys

1.

Skalikų varžybos voljere su šernu

Vasario 20-kovo 07 d.

Taujėnai

J.Beniulis, R.Barzdenis

2.

Lietuvių skalikų klubinė paroda

Balandžio 24 d.

Baisogala

R.Barzdenis, R.Jėčius, J.Beniulis

3.

Žemaitijos regiono lietuvių skalikų paroda (kartu su žemaitukų veislės žirgų ištvermės varžybomis)

Gegužės 8 d.

Plungė

A.Petreikis, P.Valužis

 

4.

Seminaras ,,Šunų dresūra. Bendro paklusnumo komandos.“

Gegužės 22 d.

Jutiškių km., Panevėžio raj.

R.Misevičius

 

5.

Seminaras ,,Šunų mokymas sekti sužeisto žvėries kraujo pėdsaku“

Gegužės 15 d.

Plungė

A.Petreikis, D.Noreika

6.

Skalikų lauko bandymai (kraujo pėdsakas)

Rugpjūčio 14 d.

Pasvalio raj., Daujėnų medžiotojų būrelio plotai

J.Beniulis, R.Jėčius

 

7.

Skalikų lauko bandymai voljere su šernu

Spalio 9 d.

Taujėnai, Pakruojis arba Kupiškis

R.Barzdenis, J.Beniulis R.Jėčius

Ataskaita

Published by Remigijus Jėčius | Filed under Straipsniai lietuvių kalba

 

ATASKAITA

Š. m. rugpjūčio 9 dieną Vilniaus medžiotojų draugija ir Nemenčinės miškų urėdija surengė kraujasekių varžybas. Varžybos vyko Nemenčinės miškų urėdijos Nemenčinės girininkijoje. Bandymai prasidėjo 9 val., baigėsi 14 val.

Teisėjavo: FCI Nacionalinės kategorijos ekspertai V.Lakneris, G. Petelis, E. Cirkin, V. Tamošiūnas, D. Noreika, E.Sakalauskas.

Oro sąlygos: Gegužės 8 d. vakare darant varžyboms pėdsakus oro temperatūra buvo apie +20 C°, oras sausas, giedra. Naktį nelijo. Rugpjūčio 9 d. oras taip pat buvo sausas, oro temperatūra apie 25 C°. Oro sąlygos varžyboms rengti buvo palankios.

Vietovės sąlygos: Varžybos pėdsakas buvo paklotas vidutinio brandumo pušyne su pomiškiu.

Pėdsakų paklojimas. Rengiant dirbtinį kraujo pėdsaką buvo panaudota 0,25 litro šerno kraujo. Jo ilgis apie 600 metrų. Jis prasidėjo įbesta į žemę nulaužta šakele - ,, pašovimo vieta“. Dirbtiniai pėdsakai turėjo 2 kampus, kurie prasidėjo ,,guoliu“. ,,Guolis“ buvo daromas prakapstant miško paklotę iki žemės, jo plotas apie 0,25 m². Pėdsakų gale buvo padėtas iškimštas šernas. Pėdsakas buvo pažymėtas dažais ant medžių. Šie ženklai turi būti matomi tik atsisukus atgal. Buvo padaryti 9 pėdsakai. Atstumas tarp jų buvo daugiau kaip 200 metrų.

Vieno pėdsako praklojimo laiko sąnaudos apie 40 min., pėdsako sekimo laiko sąnaudos apie 20 min.

Varžybose dalyvavo 9 šunys. Veislės: Lietuvių skalikai – 3 vnt.

Rusų europinė laika – 1 vnt;

Vakarų Sibiro laika – 1 vnt.

Biglis – 1 vnt.

Ilgaplaukis taksas – 1 vnt.

Šiurkščiaplaukis taksas – 1vnt.

Trumpaplaukis foksterjeras – 1 vnt.

Sekimo pėdsakais aprašymas :

Pėdsakas Nr. 1. Darius Buslavičius su Vakarų Sibiro laika “LEDI”.

Ledi ne iš karto susidomėjo pėdsako pradžia. Kiek pasekusi pėdsaku nuklydo į šalį. Iki pirmo guolio teisėjams teko taisyti dar kelias jos klaidas. Nuo guolio, kur pėdsakas darė posūkį, Ledi nustojo domėtis pėdsaku ir teko nutraukti paiešką. Susidarė įspūdis, kad Ledi neparuošta sekti tokio senumo pėdsakais.

Pėdsakas Nr. 2. Gintaras Gaidauskas su lietuviu skalike „MĖTA“.

Mėta nelabai užtikrintai pradėjo sekti ir dar pradinėje atkarpoje, kur vedlys mato, kur eina pėdsakas, nuklydo į šalį ir vedlys turėjo ja pataisyti. Vėliau Mėta tarsi supratusi, ko iš jos reikalaujama, kuri laiką ėjo teisingai, tačiau klaidu tolimesniame sekime išvengti nepavyko. Klaidas darė ir vedlys. Mėta pajutusi, kad pametė pėdsaką, bandė jį susirasti, o vedlys nukreipė ja menamai teisinga linkme ir nukrypo į šalį. Kelis kartus teisėjams teko taisyti Mėtos klaidas. Suradus žvėrį, Mėta rodė susidomėjimą šerno iškamša ir ją aplojo. Sekimas pėdsaku buvo įvertintas 2 balais, o elgesys prie surasto žvėries – 4 balais.

Pėdsakas Nr. 3. Mari-Ann Rehk su ilgaplaukiu taksu „JAHISARV PLUTO“.

Patyrusi vedlė ir patyręs šuo. Šuo greitai susirado pėdsako pradžią ir neskubėdamas ėmė sekti. Sekimo metu šuo kelis kartus pametė pėdsaką, bet labai greit pats pastebėdavo savo klaidą ir ją ištaisydavo be teisėju pagalbos. Suradus žvėrį, šuo elgėsi ramiai, trumpai apuostęs šerno iškamšą, ja paliko. Norėtusi matyti daugiau šio šuns azarto prie surasto laimikio. Sekimas pėdsaku ir elgesys prie žvėries buvo įvertinti maksimaliais balais - ketvertais

Pėdsakas Nr. 4 Saulius Tamulionis su bigliu „PIXEL MAGNA“

Pixel Magna labai įdėmiai ir neskubant ištyrė pėdsako pradžią ir pasirinkęs teisingą krypti pradėjo sekti. Šuo sekė labai atidžiai uostinėdamas kiekvieną žingsnį, tačiau jauno šuns patirties stoka lėmė tai, kad kelis sykius Pixel Magna nuklydo į šalį matyt žvėrių paliktais šviežiais pėdsakais ir teisėjams teko taisyti klaidas. Suradus žvėrį, šuo atsargiai ,iš tolo apžiūrėjo šerno iškamša ir priėjo artyn. Rodė susidomėjimą laimikiu ir jo nedraskė. Už elgesį prie žvėries buvo įvertintas 4 balais, o už sekimą su pavadžiu gavo 2 balus.

Pėdsakas Nr. 5 Aurimas Liberis su trumpaplaukiu foksterjeru „JŪRA ŽALIOSIOS PABAISOS“

Geras startas. Jūra greitai susirado pėdsako pradžią ir pradėjo juo sekti. Praėjus apie 150 metrų ir priėjus pirmąjį guolį Jūra ilgai jį apuostinėjo. Jai buvo sunku surasti tolimesnį pėdsaką nuo pirmojo guolio. Ji jau buvo pradėjusi sekti reikiama kryptimi, tačiau jai sutrukdė pats vedlys, kuris greičiausiai pamanė, kad Jūra seka ne ta kryptimi. Tuomet Jūra pradėjo eiti kita kryptimi ir teisėjams nutarus, kad ji pati nebesugės išsitaisyti, Jūra ir jos vedlys buvo atšaukti prie pėdsako. Jūra pradėjo sekti teisinga kryptimi. Pėdsako atkarpoje iki antrojo guolio Jūra padarė dar vieną klaidą ir pati nesugebėjo išsitaisyti. Antrąjį guolį Jūra taip pat ilgai apuostinėjo ir surado teisingą kryptį. Likus iki pėdsako pabaigos apie 50 metrų Jūra užuodė pėdsako gale esančią šerno iškamšą ir ryžtingai nubėgo link jos. Truputį Jūrai leidus pauostyti šerno iškamšą, jos vedliui buvo nurodyta grįžti apie 50 metrų ir paleisti Jūra be pavadėlio. Jūra vėl ryžtingai nubėgo prie šerno iškamšos ir vėl pradėjo ją apuostinėti. Už sekimą pėdsaku Jūrai skirti 2 balai iš 4 galimų ( 2 balai minusuoti už pėdsakų metimus). Už elgesį prie surasto žvėries Jūrai skirti 4 balai.

Apibendrinant Jūros ir jos vedlio darbą galima padaryti šias išvadas : Jūra turi geras savybes sekti kraujo pėdsaku (labai domisi krauju), jai tik trūksta paruošimo sekti senesniu pėdsaku. Pažymėtina ir Jūros vedlio nepakankama patirtis (pirmą kartą Jūra klaidą padarė dėl vedlio klaidos). Taip pat pažymėtina, kad Jūros vedlys Aurimas tinkamai reagavo į teisėjų pastabas ir pėdsako pabaigoje jo ir Jūros bendradarbiavimas sekant pėdsaku žymiai pagerėjo.

 

Pėdsakas Nr. 6 Povilas Daugėla su lietuvių skalike „ŠAUKLE“.

Sunkus startas. Šauklė labai sunkiai susirado pėdsako pradžią. Ji atrodė sutrikusi. Pradėjusi sekti pėdsaku Šauklė lėtai nusekė iki pirmojo guolio (apie 150 metrų). Nuo pirmojo guolio Šauklė taip ir nesugebėjo surasti pėdsako ir po to kai ji trečiąjį kartą buvo atšaukta ir nepradėjo sekti reikiama linkme. Bandymas buvo nutrauktas. Balų už sekimą pėdsaku neskirta.

Apibendrinant Šauklės ir jos vedlio darbą galima padaryti išvadas : Šauklė dar neparuošta sekti tokio senumo pėdsaku, tačiau jos darbo stilius yra geras – ji pėdsaku seka lėtai ir ateityje iš jos turėtų gautis geras kraujasekis šuo. Kontaktas tarp Šauklės ir jos vedlio Povilo geras.

Pėdsakas Nr. 7 Mari-Ann Rehk su šiurkščiaplaukiu taksu „FERDINANDS CEMARO“.

Geras startas. FERDINANDS CEMARO nedelsdamas pradėjo sekti pėdsaku, bet jis labai skubėjo. Šis skubėjimas nulėmė tai, kad jis praėjo pėdsako kampą, buvusį prie pirmojo guolio. Kadangi FERDINANDS CEMARO pats nesugebėjo išsitaisyti klaidos, todėl jis su savo vedle Mari buvo atšaukti prie pėdsako, o Mari dar buvo padaryta pastaba, kad neleistų savo šuniui skubėti. Pėdsako atkarpoje iki antrojo guolio FERDINANDS CEMARO dar kartą suklydo ir nesugebėjo pats išsitaisyti. Už sekimą pėdsaku FERDINANDS CEMARO skirti 2 balai iš 4 galimų ( 2 balai minusuoti už pėdsakų metimus). Už elgesį prie surasto žvėries FERDINANDS CEMARO skirti 2 balai iš 4, nes nerodė reikiamo susidomėjimo surasta šerno iškamša.

Apibendrinant FERDINANDS CEMARO ir jo vedlės Mari darbą galima padaryti šias išvadas : FERDINANDS CEMARO pripratęs sekti daug „šviežesniu“ pėdsaku. Jis yra labai „karšto“ charakterio, todėl jam sunkoka susikoncentruoti ir sekti tokio senumo pėdsaku. Kontaktas tarp FERDINANDS CEMARO ir Mari geras.

Pėdsakas Nr. 8 Remigijus Ječius su lietuviu skaliku „JARIU“.

Geras ir greitas startas. Jaris greitai pradėjo sekti pėdsaku, tačiau praėjęs apie 100 metrų susidomėjo pašaliniu kvapu ir buvo truputį nuklydęs nuo pėdsako. Truputį pasidomėjęs pašaliniais kvapais (gali būti, kad tai buvo šviežias kito gyvūno pėdsakas), Jaris savarankiškai sugrįžo prie pėdsako. Sugrįžęs prie pėdsako Jaris pradėjo greitai juo sekti ir tai tesėsi iki pat pėdsako galo. Atėjęs iki šerno iškamšos Jaris parodė reikiamą susidomėjimą. Nedraskė jos. Užsekimą pėdsaku bei elgesį prie surasto žvėries Jariui skirta po 4 balus.

Apibendrinant Jario ir jo vedlio Remigijaus darbą galima padaryti šias išvadas : Jaris tinkamai paruoštas dirbti tokio senumo pėdsaku; sekdamas pėdsaku beveik neatitraukia galvos nuo žemės; labai geras kontaktas tarp Jario ir Remigijaus; vedlys taip pat turi reikiamą patirtį.

 

Pėdsakas Nr. 9 Darius Buslavičius su rusu europine laika „BARTU“.

Bartas net nepradėjo sekti pėdsaku. Jis visiškai nesidomėjo žvėries „pašovimo“ vieta, kurioje paprastai pilama daugiau kraujo. Susidarė vaizdas, kad Bartas visiškai neparuoštas tokiam darbui. Bartui nepradėjus sekti pėdsaku, bandymas buvo nutrauktas.

 

Šių varžybų metu maloniai nustebino lietuvių skalikų mėgėjų komanda. Tikrai labai geri rezultatai. Teisėjų komisijos manymu lietuvių skalikai turi labai didelį potencialą buti sėkmingai naudojami sužeistų kanopinių žvėrių paieškai.

ataskaita-kraujasekiu-varzybu-nemencineje-1.html

G. Petelis

E. Cirkin

V.Lakneris

D.Noreika

V.Tamošiūnas

E.Sakalauskas

LIETUVOS KULTŪROS SOSTINĖ PLUNGĖ,09

Published by Remigijus Jėčius | Filed under Straipsniai lietuvių kalba

I LSAS paroda Baisogaloje 2009 04 26 (D. Barzdenytės foto reportažas )

Published by Remigijus Jėčius | Filed under Straipsniai lietuvių kalba

Seminaras “Sužeistų žvėrių paieška” 2009 04 19

Published by Remigijus Jėčius | Filed under Straipsniai lietuvių kalba

Naujas internetinis laikraštis medžiotojams ir žvejams.

Published by Remigijus Jėčius | Filed under Straipsniai lietuvių kalba

 

Kodėl mes čia?

 

 

Dabartinės gyvenimo aplinkybės, tempai bei technologines galimybės tiesiog diktuoja sąlygas, kuriomis nepasinaudoti butų nepadoru. Juo labiau, kad informacijos srautai didžiuliai ir juos įsisavinti ne visi esame pajėgus. Todėl tikimės, kad mūsų idėja pradėti leisti šį laikraštį susilauks pasisekimo ir pritarimo tarp Pietvakarių Lietuvos regiono, medžiotojų.

Pati idėja leisti toki leidinį brendo jau gana seniai, o tiksliau nuo tada, kaip Lietuvos Medžiotojų ir Žvejų Draugija dėl subjektyviu priežasčių laikinai sustabdė žurnalo „Medžiotojas ir meškeriotojas“ leidybą. Taip susiklosčius aplinkybėms, tuometiniame Draugijos tarybos narių tarpe buvo siūloma ieškoti galimybių, kaip pasielgti, kad Draugijos medžiotojai neliktų be taip svarbaus, sakyčiau būtino, leidinio. Viena iš idėjų buvo ta, kad, neliktume informacinėje izoliacijoje, žurnalo vardu butų tikslinga leisti, laikraštį. Taip bent iš dalies išsaugant tradicijas ir savo ego. Gaila, tačiau toksai siūlymas nesulaukė LMŽD Draugijos, tuometinės tarybos narių, daugumos pritarimo ir nutiko tai, kad viena didžiausių Lietuvos visuomeninių organizacijų, liko be savo tribūnos. Dar skaudžiau, kad vėliau ieškant galimybių, bent iš dalies likti matomiems, vėl gi daugumos Draugijos tarybos narių, buvo paremta idėja, savo gilias ir senas tradicijas perleisti, kitam leidėjui. Nežinau, tuo metu, gal tai nebuvo pats blogiausias sprendimas, bet dabar aišku tai nebuvo ir vienas iš geresnių sprendimų. Tačiau dabar yra, kaip yra. Taigi esant tokiai padėčiai, susibūrė grupelė entuziastų ir aptarė galimybes, kaip butų galima pradėti leisti leidinį kuris bent regioniniu mastu, kompensuotų susidariusia spragą.

Kažin ar verta kalbėti, diskutuoti, ar tai reikalinga. Mano manymu, taip, verta. Visų pirma, tai priemonė, kurios pagalba, bus galima bent daliai medžiotojų suteikti savalaikę informaciją, apie Lietuvos respublikos Seimo, vyriausybės bei kitų institucijų, priimtų teisinių-norminių aktų nuorodas, liečiančias medžioklės tvarkymo klausymus. Operatyviai ir objektyviai pateiksime Lietuvos Medžiotojų ir Žvejų sąjungoje numatomų priimti nutarimų projektus, kurie suteiks galimybę visiems skyrių medžiotojams įsijungti į jų svarstymą teikti siūlymus, pataisas ar pritarimą, tuo prisidėdami prie kolegialių sprendimų priėmimo. Be to planuojame spausdinti apie kiekvieno skyriaus ar draugijos, klubų ir būrelių vidaus problemas, patirtį, siūlomus galimus sprendimus. Mes tikimės, kad viena iš sėkmingo laikraščio leidimo ir paklausos sąlygų, bus ta, kad laikraštis medžiotojams bus teikiamas, nemokamai.

Tikimės, kad pirmasis šio laikraščio numeris Jus sudomins ir pakvies aktyviam bendradarbiavimui. Mes lauksime Jūsų pastabų, pasiūlymų, bei medžiagos iš jūsų skyriaus ar draugijos, klubų ar būrelių gyvenimo, įdomiu medžiotojiškų nutikimų. Stengsimės suteikti teisine informacija, nemokamai talpinsime jūsų skelbimus. Planuojame, kad laikraštį gausite kas du mėnesius, tai yra per metus, šešis kartus. Tačiau atsiradus svarbiai informacijai galimas ir papildomas leidinys.

Savo turimą ir pageidaujamą paviešinti informaciją, straipsnius, žinutes, įdomius nutikimus, pasiūlymus, siuskite šiais adresais:

edainauskas@zebra.lt info@medziokle.org arba paštu LMŽD Alytaus s. T. Vaižganto 5A. Lt- 46145 Alytus

www.medziokle.org

Fax.831552571

Antrosios skalikų varžybos (Juozo Beniulio straipsnis)

Published by Remigijus Jėčius | Filed under Straipsniai lietuvių kalba

Lietuvos laikų savininkų klubas, šiemet švenčiantis savo 15 metų jubiliejų, kasmet organizuoja šunų varžybas su šernu Taujėnų voljere, be  to, mūsų laikininkai aktyviai dalyvauja tarptautinėse varžybose, rungtyniauja su Latvijos, Estijos, Suomijos ir kitų šalių komandomis ir ne kartą yra tapę nugalėtojais. Kalbantis su lietuvių skalikų augintojais, neretai tekdavo išgirsti lyg ir priekaištą, lyg ir pasiūlymą – o kodėl mes negalime suorganizuoti šitokių varžybų? Juk su lietuvių skalikais irgi puikiausiai medžiojami šernai, tai kodėl gi neišbandžius jų galimybių voljere? Tai būtų vienas iš būdų atrinkti geriausiai dirbančius šunis veislės gerinimui. Suprantama, eksterjeras irgi svarbu, čia dar daug taisytinų dalykų, tačiau lietuvių skalikai pirmiausiai yra medžiokliniai šunys, todėl mes tiesiog privalome išsaugoti ir netgi pagerinti jų darbines savybes. Žinoma, tai nereiškia, kad lietuvių skalikų negali įsigyti ir laikyti ne medžiotojai. Manau, kad ateityje turėtų nusistovėti tokia tvarka – jeigu tu ir ne medžiotojas, bet laikai lietuvių skaliką ir nori dalyvauti veisime, privalai su savo šunimi sudalyvauti bent vienuose lauko bandymuose, o tavo šuniukas turi užsidirbti darbinį diplomą. Jeigu nepageidauji turėti savo šuns ar kalės palikuonių – tada kitas reikalas. Priešingu atveju mūsų skalikus gali ištikti toks likimas, koks jau ištiko kai kurias medžioklinių šunų veisles – jos skilo į dvi dalis: dekoratyvinę ir darbinę. Būkim optimistai, tikėkim, kad taip neatsitiks.

                      Prieš metus nenuilstantys Lietuvos laikų savininkų klubo įkūrėjai bei vadovai Gediminas Žiukas ir Albertas Dziadas ėmėsi iniciatyvos ir suorganizavo pirmąsias skalikų varžybas Taujėnuose. Žinoma, teko išgirsti ir kai kurių abejonių dėl tokių varžybų tikslingumo,  netgi susidurti su atviru priešiškumu („tame voljere šerno pėdų kaip kiaulių tvarte, kaip jūs ten bandysite skalikus?“ ir t. t. ), bet vyrai ėmėsi to reikalo ir padarė gerą darbą iki galo. Skalikų savininkai liko patenkinti, nors gal ir ne viskas pavyko taip, kaip norėjosi, gal finale buvo tikėtasi geresnių rezultatų, bet vis tiek visi džiaugėmės, kad pagaliau tai įvyko.

                      Šiemet žengėme antrąjį ir kur kas tvirtesnį žingsnį. Vasario septynioliktą, dvidešimt ketvirtą ir kovo antrą dienomis buvo vykdomos antrosios skalikų varžybos. Gediminas ir Albertas mielai sutiko padėti suorganizuoti tas varžybas ir teisėjauti jose, tuo labiau, kad jie kartu yra ir mūsų sąjungos nariai. Tuo pačiu metu buvo vykdomos ir laikų varžybos, tačiau tie renginiai nekliudė vienas kitam, tiesiog suderinome datas, kitaip sakant, pasidalinome dienas.

                      Aišku, tiek prieš varžybas, tiek jų metu buvo diskutuojama, tariamasi, svarstoma, kuris variantas labiausiai tiktų mūsų skalikų varžyboms, kaip jos  turėtų vykti, kad šunys kuo geriau parodytų savo darbines savybes. Buvo siūlomos kitose šalyse sukurtos skalikų bandymų taisyklės, kai kas manė, kad skalikas voljere negali iki galo parodyti įgimtų savo darbinių savybių (žemutinės uoslės, paieškos gylio ir pločio ir t. t.), kad skalikai yra gaujos šunys ir juos voljere reikia leisti dirbti poromis, kad jaunus šunis iki dviejų metų reikia bandyti ir vertinti atskirai nuo vyresnių ir daugiau patyrusių šunų. Reikia pripažinti, kad racionalaus grūdo šiuose pasiūlymuose yra nemažai ir lauko bandymų taisykles būtina tobulinti,  pritaikyti  jas mūsų šunims. Visa tai galima bus padaryti, juk LSAS žengia tik pirmuosius žingsnelius… Žinome, kad yra manančių, jog lietuvių skalikų iš viso nereikėtų bandyti voljere su šernais, kad su jais užtenka medžioti tik lapes ir kiškius. Bet juk mūsų skalikai priklauso Vakarų skalikų grupei ir yra skirti būtent stambių kanopinių žvėrių, ypač šernų,  medžioklei. Sutinku, kad labai gražu paklausyti melodingo skaliko, didesniais ar mažesniais ratais  ilgai varinėjančio kiškį ar lapę, balso, bet juk tam yra skirtos kitos veislės: rusų, rusų margieji ir t. t.

                      Pirmosiose varžybose skalikai varžėsi individualiai, šiemet po neilgų svarstymų buvo nutarta, kad reikėtų pabandyti suburti komandas iš trijų šunų, kaip tai jau daug metų daro laikininkai. Ateityje, gal būt, bandysime suorganizuoti skalikų porų varžybas. Tokios varžybas jau ir dabar vykdo latviai. Lietuvos atstovai: Ričardas Barzdenis, Ričardas Šleinius, Viktoras Žilys ir Povilas Daugėla šiemet, vasario šešioliktą, su savo augintiniais jau sudalyvavo tokiose kaimyninės šalies varžybose ir puikiai ten pasirodė, tuo pačiu reprezentuodami mūsų nacionalinę veislę. Broliai latviai, pagerbdami jubiliejinę Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dieną, prieš varžybas net mūsų trispalvę iškėlė… Taigi, turime iš ko pasimokyti. Gal būt, ateis laikas, kai mes galėsime prieš varžybas  pravesti prijaukintą šernioką kokį kilometrą, uždaryti jį voljere, o pėdsaku leisti savo šunis. Įvairiose vietose išsidėstę teisėjai galėtų stebėti, kaip skalikas „kopijuoja“ pėdsaką, kaip jis suranda šerną ir atakuoja ar sulaiko žvėrį, kaip skamba ir keičiasi šuns balsas. Gal būt, kada nors… bet bent jau kol kas mes dar neturime tokių galimybių, todėl ir tenka varžytis pagal laikininkų sukurtas varžybų ir lauko bandymų taisykles, kurios, manau, visai   tinka ir mūsų skalikams.

                      Taigi, varžybose pareiškė norą dalyvauti 10 komandų, kurių kiekviena buvo sudaryta iš dviejų šunų ir vienos kalės. Pritrūkus kalių, buvo leista dalyvauti ir individualiai. Iš viso varžybose dalyvavo 35 šunys: 33 lietuvių ir 2 estų skalikai. Kaip matome, jokios „žalos“ mūsų nacionalinei veislei varžybose dalyvavę kitų skalikų veislių atstovai nepadarė, nors kai kas, susikūrus sąjungai, nepritarė nuostatai, kad prie mūsų gali šlietis ir rusų, rusų margųjų, estų bei kitų skalikų veislių savininkai. Priešingai, margaspalviai estų skalikai kaip tik pagyvino, paįvairino varžybų nuotaiką. Kalių buvo mažiau, negu šunų, tik 12, tačiau kai kurios iš jų šiemet dirbo ypač puikiai, savo uolumu stebindamos ekspertus ir žiūrovus. 

                      Kadangi praėjusi žiema kažkaip užmiršo mus, tai sąlygos skalikų ir laikų varžyboms šiemet buvo ne itin palankios, dar daugiau, buvo dienų, kai tiek šunys, tiek jų šeimininkai, tiek teisėjai tiesiog maudėsi vandenyje ir purve. Ilgiau stabtelėjus vienoje vietoje sunku būdavo net koją ištraukti iš marmalynės. Gal tik pirmoji varžybų diena buvo kiek palankesnė. Prieš tai, šeštadienį, kai vyko laikų varžybos, visą dieną švietė saulė, buvo kiek pašalę ir pasnigę.  Deja, sekmadienį oras pablogėjo, nors iš ryto dar buvo likę ir sniegelio, ir ledas šiek tiek laikė. Apie pietus gerokai atšilo, ėmė kristi šlapdriba ir lietus, ledelis irgi pradėjo pavojingai traškėti po kojomis… Nelengva buvo šunims parodyti savo sugebėjimus – lietus ir voljere telkšantis vanduo trukdė skalikams ieškoti šernų pėdsakų, apsunkino jų darbą.  Bet vis tiek buvo smagu klausytis, kaip sakė Gediminas,  skalikų „verksmo“, užtikus pėdsakus ar vejantis greitai bėgantį šerną ir „riaumojimo“ prie stovinčio žvėries. Nepaisant blogo oro, dauguma skalikų geriau ar blogiau dirbo, o kai kurie iš jų parodė net labai gražius rezultatus.

                      O tie varžybų rezultatai štai tokie. Stipriausia šiemet buvo Kupiškio II komanda. Jos sudėtis: Ričardas Barzdenis su Vėtra bei Džimiu, ir Povilas Daugėla su Tobiu. Antroji vieta atiteko Kupiškio I komandai: Almantui Čepui su Nilsu, Ričardui Barzdeniui su Coliu ir Eugenijui Baltrūnui su Mirta. Treti liko biržiečiai: Jonas Gatavyna su Džimiu, Dainius Pranskūnas su Diku ir vienintelė varžybų dalyvė moteris Zina Ruplėnienė su Nora. Individualioje įskaitoje geriausiai pasirodė „Pamario“ komandos narys šilutiškis Vytas Tamošauskas su savo Dora, kuri finale surinko 81,2 balų ir gavo II laipsnio diplomą. Visi, kas pažįsta Taujėnų voljero senbuvį Pilypą, žino, kad jis šiaip jau nelinkęs be rimto reikalo bėgioti po voljerą. O Dora privertė jį tai daryti, dažnokai kabindamasi šernui į kulnus… Nuo Doros visai nedaug teatsiliko kupiškėno Eugenijaus Baltrūno Mirta, surinkusi 80,2 balų. Jos darbo stilius maloniai nustebino net daugybės šunų darbą mačiusį, patyrusį kinologą laikininką Albertą Dziadą. Kalytė dirbo karštai, azartiškai, rišliai, bet net pačiu kritiškiausiu momentu „nepamesdama galvos“, vienu metu akylai stebėdama abu kuilius ir stengdamasi juos atskirti vieną nuo kito. Ir paklusnumas jos nepriekaištingas. Ne veltui pirmą varžybų dieną ji užsidirbo pirmo laipsnio diplomą. Tačiau finale ją aplenkė Dora. Labai gaila, kad būrelis, kuriame medžioja Eugenijus, netoleruoja medžioklinių šunų, ypač skalikų, todėl puikiai dirbanti Mirta neturi galimybės savo sugebėjimų parodyti praktikoje. Trečias liko Povilo Daugėlos Tobis, surinkęs 78 balus, ketvirta – Ričardo Barzdenio Vėtra (70,25 balų), penktas – Remigijaus Jėčiaus Jaris (66,5 balų). Beje, pastarasis parodė didelį rišlumą, niekaip nenorėjo mesti šernų ir grįžti pas šeimininką. Jaris stengėsi, dirbo ir negalėjo suprasti, kodėl jam nepadeda Remigijus, kodėl nešauna į šerną… Šiaip jau finale dauguma skalikų buvo labai paklusnūs, šeimininkai juos atšaukdavo nuo šernų stebėtinai greitai, tam neprireikdavo net pusės minutės. Šešta vieta atiteko biržietei Zinai Ruplėnienei su Nora (63,33 balai). Trims finalo dalyviams truputį nepasisekė, jų šunys per nustatytą laiką nebesurado šernų, nors prieš tai jie visai gražiai dirbo. „Prieš tai“ -  tai pirma varžybų diena, kai biržiečio Jono Gatavynos Džimiui visai nebedaug betrūko iki antro laipsnio diplomo, „prieš tai“ – tai trečios dienos rytas prieš finalines varžybas, kai Andrejaus Petreikio Baika ir Viliaus Gendvilo Žiba  noriai darbavosi voljere, o pavakaryje, matyt, nusprendė – užteks… Taip jau būna varžybose, kartais fortūna nusisuka pačiu reikalingiausiu momentu…

                      Kuklūs paskatinamieji prizai buvo skirti geriausiai sudirbusio estų skaliko savininkui plungiškiui Mindaugui Preibiui, perspektyviausios jaunos skalikės savininkui alytiškiui Gintarui Gaidauskui ir vienintelei varžybų dalyvei moteriai Zinai Ruplėnienei.

                      Kad vertinimas būtų kuo objektyvesnis, teisėjavome penkiese: Albertas Dziadas, Gediminas Žiukas, Jonas Badikonis, Vytautas Katinas ir aš. Jonas su Vytautu fiksavo šunų darbą būdami kitoje voljero tvoros pusėje, iš kur dažnai viskas matosi net geriau, negu būnant viduje. Šunų darbą stebėjo ir kinologas iš Plungės, patyręs skalikų ekspertas Paulius Valužis. Po to balai už įvairius šunų darbo elementus buvo sumuojami ir vedamas bendras vidurkis.

                      Taigi finalo rezultatai iš tikrųjų džiugina, malonu konstatuoti, kad turime Lietuvoje gerai dirbančių skalikų, iš kurių galima formuoti veislinę bandą, o, ištaisius kai kuriuos eksterjero trūkumus, siekti tarptautinio veislės pripažinimo. Vakare, pasibaigus varžyboms, net prityręs laikininkas Vytautas Katinas, matyt, paveiktas dienos įspūdžių, suabejojo, ar ir jam nevertėtų įsigyti lietuvių skaliko…

Porų parinkimas ir jų panaudojimas veisliniam darbui

Published by Remigijus Jėčius | Filed under Straipsniai rusų kalba

poru-parinkimas-ir-jo-panaudojimas-veisliniam-darbui.doc

Polevoi dosug goncih (V.Tamošiūno archyvas)

Published by Remigijus Jėčius | Filed under Straipsniai rusų kalba

ri-sijan-polevoi-dosug-goncih.doc

20-veisimo principų (V.Tamošiūno archyvas)

Published by Remigijus Jėčius | Filed under Straipsniai rusų kalba

20-veisimo-principu.doc

Šunų veisimas (V. Tamošiūno archyvas)

Published by Remigijus Jėčius | Filed under Straipsniai rusų kalba

sunu-veisimas-nuo-ko-pradeti.doc

Apie veisimą: lainbridingas ir inbridingas (V. Tamošiūno archyvas)

Published by Remigijus Jėčius | Filed under Straipsniai rusų kalba

apie-veisima-lainbridingas-ir-inbridingas.doc

Anglų skalikai (V. Tamošiūno archyvas)

Published by Remigijus Jėčius | Filed under Straipsniai rusų kalba

anglu-skalikai.doc

V.Vlukaničevas “Stebuklinga varymo daina”

Published by Remigijus Jėčius | Filed under Straipsniai rusų kalba

vvlukanicevas-stebuklinga-varymo-daina.doc

Imbridingas (V.Tamošiūno archyvas)

Published by Remigijus Jėčius | Filed under Straipsniai rusų kalba

inbridingas.doc

Šunų genetikos pagrindai (V.Tamošiūno archyvas)

Published by Remigijus Jėčius | Filed under Straipsniai rusų kalba

sunu-genetikos-pagrindai.doc

Paveldimumas ir kaita (V. Tamošiūno archyvas)

Published by Remigijus Jėčius | Filed under Straipsniai rusų kalba

paveldimumas-ir-kaita.doc

Veislės genetika (V.Tamošiūno archyvas)

Published by Remigijus Jėčius | Filed under Straipsniai rusų kalba

veisles-genetika.doc

Didelis rūpestis dėl skalikų (V.Tamošiūno archyvas)

Published by Remigijus Jėčius | Filed under Straipsniai rusų kalba

didelis-rupestis-del-skaliku.doc