Tur būt, žmogus niekur taip gerai nesijaučia, kaip savo bendraminčių būryje. Tarp tų, kurie turi panašių aistrų ir pomėgių, kurie siekia bendrų tikslų. Malonu kartu aktyviai pailsėti, pabendrauti, padiskutuoti, pakalbėti apie ateitį, apie bendros veiklos perspektyvas.
Aktyviausi lietuvių skalikų augintojai 2007 metų spalio mėnesį susibūrė į iniciatyvinę grupę ir įkūrė Lietuvių skalikų augintojų sąjungą. Visiškai suprantama, kad ne vienam akylesniam mūsų žurnalo skaitytojui gali kilti pagrįstas klausimas – ankstesniame žurnalo numeryje buvo rašyta, kad įsikūrė Lietuvos skalikų augintojų sąjunga, o dabar kažkodėl ji virto Lietuvių skalikų augintojų sąjunga…Noriu iš karto paaiškinti – tai ta pati visuomeninė organizacija, tik dėl tam tikrų nenumatytų kliūčių jai nebuvo leista pasivadinti pirmuoju pavadinimu. Pasirodo, Teisingumo Ministerija pagal dabar galiojančius įstatymus negali naujai įsisteigusiai visuomeninei organizacijai leisti savo pavadinime įrašyti Lietuvos vardo. Šiaip jau niekas čia daugiau nepasikeitė, mes ir toliau manome, kad prie mūsų gali prisijungti ir kitų Lietuvoje auginamų skalikų veislių šunų savininkai. O mūsų pagrindinis tikslas pradžioje buvo ir dabar lieka tas pats – lietuvių skalikai, jų eksterjero ir darbinių savybių gerinimas, veislės populiarinimas bei pripažinimo siekimas. Beje, mes, kaip sąjunga, jau esame oficialiai pripažinti – 2008 metų sausio 30 dieną Valstybės įmonės Registrų centras mums išdavė registravimo pažymėjimą. Jau turime ir savo antspaudą.
Taigi, nuo mūsų organizacijos įsikūrimo iki pripažinimo praėjo tik trys su puse mėnesio… Tai tikrai neilgas laiko tarpas, nes reikėjo sutvarkyti daug visokių biurokratinių formalumų, kai ką keisti, taisyti. Kas yra tvarkęs panašius dokumentus, tas žino, kiek čia reikia paaukoti laiko, kiek turėti kantrybės ir užsispyrimo, be to, visa tai nemažai ir kainuoja. Čia už rūpestį reikia padėkoti mūsų sąjungos prezidentui kupiškėnui Ričardui Barzdeniui ir valdybos nariui panevėžiečiui Remigijui Jėčiui.
Šie vyrai suorganizavo dar vieną puikų renginį, apie kurį , tikriausiai, senokai svajojo dauguma skalikų savininkų. Gaila tik, kad ne visi norintys dėl vienokių ar kitokių priežasčių galėjo jame dalyvauti. Sausio 20 dieną įvyko pirmoji medžioklė, kurioje žvėris varinėjo tik vienos veislės medžiokliniai šunys – lietuvių skalikai. O jų medžioklėje dalyvavo net vienuolika… Ne vienas iš mūsų buvo girdėjęs arba skaitęs apie tokią „bajorišką“ medžioklę su visu būriu skalikų, tačiau dabar patys turėjome puikią galimybę girioje pasiklausyti fantastiško įvairių tonų, įvairių tembrų skalikų balsų „choro“ .
Vos švintant susirinkome, sugužėjome iš tolimesnių ir artimesnių Lietuvos vietovių pas Ričardą Barzdenį, į jo sodybą Žiežmariškių kaime, Kupiškio rajone, netoli Antašavos. Vienas po kito šokinėjo iš automobilių juodi su įrudžiu skalikai, jų šeimininkai rišo šunis ir sveikinosi vieni su kitais. Atvažiavo skalikų mylėtojai iš Kauno, Palangos miestų, Panevėžio, Biržų, Pasvalio ir Kupiškio rajonų, su savo Tobiu pėsčias atėjo Ričardo kaimynas Povilas Daugėla. Medžiotojų, žinoma, buvo daugiau negu skalikų – reikėjo juk kažkam ir varovu pabūti, ir linijoje pastovėti… Ne tik vyrai susirinko, skalikininkų susiėjime dalyvavo ir dvi moterys, be to, vienas medžiotojas dar ir sūnų atsivežė skalikų paklausyti. Šeimininkas visus maloniai pakvietė į vidų, kur prie kavos puodelio buvo artimiau susipažįstama, aptariama būsima medžioklė, kalbama apie šunis, pildomas medžioklės lapas.Į jį buvo įrašyti devyni medžiotojai – tiek vyrų buvo pasiėmę šautuvus. Kiti buvo „apsiginklavę“ fotoaparatais ir filmavimo kameromis. Nuotaika pakili, visi laukė iš bundančios dienos kažko naujo ir dar nepatirto.
Išsirikiuojame kieme. Medžioklės vadovas Remigijus Jėčius pasveikina visus su švente, su pirma Lietuvių skalikų augintojų sąjungos narių medžiokle, pažada, kad tokių medžioklių ateityje bus ir daugiau. Išvardija žvėris, kuriuos bus galima medžioti, primena saugumo taisykles. Ryškiomis liemenėmis apsivilkę skalikų savininkai tramdo savo nerimstančius augintinius. Jaučia skalikai artėjančią medžioklę, veržiasi į girią…
Sėdame į mašinas, išvažiuojame. Automobilių vora juda raitytais miško keliukais. Pasiekiame „Elnio“ būrelio plotus, sustojame. Visi skalikų savininkai išlipa ir ima ruoštis varymui. Jiems lieka vadovauti pats Remigijus su savo skaliku Jariu. Likusieji judame toliau. Kelią rodo ir pagrindinėje bei flanginėse linijose mus išdėsto plotų šeimininkai – „Elnio“ būrelio medžiotojai. Su šautuvais liekame tik šešiese, dar trys išėjo su savo skaikais varyti žvėrių.
Stoviu flanginėje linijoje. Miškas čia gana šlapias, kol atsistoji į savo vietą, tenka perbristi ne vieną balą. Vietomis dar baltuoja neištirpusio sniego lopiniai. Panašu į rudens pabaigą arba pavasario pradžią. O juk pats viduržiemis, sausio 20-oji… Taip, užmiršo mus šiemet žiemužė – nei tvirto ledo, nei ištisinės sniego dangos, tik šiltos, apniukusios, pilkos dienos, drėgmė, gilios, vietomis vos išbrendamos balos. Bet medžioklė yra medžioklė, vis tiek smagu. Taigi, stoviu, dairausi, klausausi. Tenka spręsti dilemą – kam suteikti pirmenybę – užtaisytam šautuvui ar filmavimo kamerai, jeigu skalikai ką nors išvarytų man į flanginę liniją. Pagaliau nusprendžiu – pirmiausia filmuoju, nes tai juk skalikų medžioklė, reikia gi kaip nors užfiksuoti nors dalį to grožio, tą skalikų verksmą girioje… O šautuvas bus panaudotas paskutiniu atveju, jeigu šernas ar lapė pasirodytų kur nors visai netoli…. Stirnų jau nebegalima medžioti. Bet skalikams juk nepasakysi, ką varyti, jie nežino medžioklės taisyklių ir terminų, kokio žvėries pėdos pirmiausia jiems pasitaikys, tokį ir varys. Nieko tai stirnaitei neatsitiks, pavaikys ją skalikas, pamatys, kad medžiotojai nešauna į jo varomą žvėrį ir sugrįš pas šeimininką.
Miškas lyg įtempta styga – tuoj tuoj prasidės… Juk turi praplyšti tyla, juk ne vienas ir ne du skalikai paleisti į girią… Tačiau be vėjelio šniokštimo kol kas nieko daugiau negirdėti. Kažkur toli pasigirsta atskiri varovų šūksniai. Dar nesigirdi skalikų, bet atrodo, kad… Iš tikrųjų, neapsirinku. Buitinė kamera dar nefiksuoja vos girdimo skalijimo, o aš jau jį girdžiu. Praplyšo diskantu, pačiu aukščiausiu balsu. Kaip vėliau paaiškėjo, pirmoji „pravirko“ Tera, kauniečio Lino Lukošaičio skalikė. Skalija tankiai, aistringai, be jokios pertraukėlės. Staiga pasigirsta antras, gerokai žemesnis ir sodresnis skaliko balsas. Sakyčiau, baritonas. Bematant prisijungia trečias, ketvirtas… Praplyšta, sugaudžia giria nuo įvairaus tebro skalikų balsų. Vieni girdisi toliau, kiti arčiau. Artėja į mane, po kiek laiko ima sukti į šoną. Paskui sustoja vienoje vietoje ir keletą minučių skalija. Ne vienas, keli skalija. Kiekvienas savo ypatingu balsu, kurį tik šeimininkas tegali atskirti. Kažkur šone vėl pasigirsta gana žemo tembro balsas. Šitas varo atskirai nuo visų. Vėl lyg ir artėja į mane, bet paskui persimeta į gretimą kvartalą, kuris man iš kairės. Žvėrių nematyti, šūvių kol kas nesigirdi, bet tas skalikų choras…klausytum ir klausytum.
Antras varymas. Jis vyksta kiek toliau, o mes keturiese stovime ant miško keliuko šalia savo mašinų. Šnekučiuojamės, diskutuojame apie skalikus, apie medžioklinės šunininkystės problemas ir perspektyvas. Staiga krūptelime – atvaro!.. Skalija dviese, abu aukštais, stipriais, aistringais balsais. Artėja, aiškiai artėja link mūsų!.. Čiumpu kamerą, spėju objektyvu pagauti kiek dešiniau, bet į mūsų pusę artėjančią stirną, kuri, prabėgusi pro iškirstų ir nugenėtų medžių krūvą, staiga devyniasdešimties laipsnių kampu metasi į šoną ir prašuoliuoja lygiagrečiai keliuko, ant kurio mes stovime. Dingsta tarp medžių kairėje. Tuoj pasirodo skalikai. Karštai skalydami pribėga rąstų krūvą. Stebime, kaip elgsis, ar susigaudys, ar nepames pėdsakų. Įsikarščiavę pralekia pro rąstus, iššoka ant keliuko. Nutyla, trumpam pasimeta, suka ratus, vėl grįžta prie rąstų. Tipiškas nuskilimas, tik šiuo atveju, tai ne kiškio, o stirnos pėdsakas. Susiorientuoja labai greitai, vienas susijaudinęs kiaukteli, prisijungia kitas ir vėl plyšta miškas nuo aistringo skalijimo. Spėju nufilmuoti stirnos pėdsaku bėgančius skalikus. Vienas bėga kiek greičiau, kitas atsilikęs keleto metrų atstumu.
Varinėjo tą dieną skalikai ir stirnas, ir elnius, ir šernus. Tiesa, šūvio į žvėrį taip niekas ir nepaleido. Varovai matė, bet šauti negalėjo, į medžiotojų liniją šernai neišbėgo, o gal ir išbėgo, bet niekas nematė, nes juk tų medžiotojų nebuvo gausu, stovėjo jie vienas nuo kito tolokai… Jeigu kas ir iššovė, tai tik į orą, šaukdamas savo skaliką. Bet visi liko labai patenkinti, nuotaika buvo puiki. Kiek įspūdžių, kiek linksmų ir rimtų pasvarstymų, kiek kalbų!
Grįžome į Ričardo sodybą. O ten, šalia voljero su šernais, mūsų jau laukė sukrautas laužas. Kas nespėjo užkąsti ir atsigerti arbatos iš termoso miške, galėjo tai padaryti dabar. Ir vėl įvairiausiais balsais praplyšo skalikai – mat, viena iš voljere gyvenančių šernų, tiksliau, kiaulė Jadzė, būdama kieto ir nenuolankaus charakterio, sumanė paerzinti anapus tvoros besisukinėjančius skalikus. Kiti šernai stengėsi nelįsti šunims ir jų šeimininkams į akis, laikėsi atokiau, o Jadzė neskubėdama bindzinėjo palei pat tvorą, tarpais šonu prisispausdama prie tinklo, tarpais piktai baksteldama šnipu į klykte klykiančių šunų pusę: „Ko čia plyšaujat, kvailiai, na, ir ką jūs man padarysit?..“
Gražiai liepsnojo laužas, netilo kalbos, juokas. Ričardas visus išrikiavo medžioklės uždarymui ir apdovanojimams. Tam reikalui jis buvo paruošęs įdomių ir nuotaikingų prizų. Įteikinėjo juos su linksmais komentarais. Kas gavo karvės ragus su pritvirtinta grandine, kas riestainį ant virvutės… „Mazylos“ prizas atiteko medžioklės dalyviui, kuris net šautuvo nebuvo atsivežęs… Man atiteko riestainis už tai, kad pamiršau namuose šunį… Mat, mano kalė namuose maitino mažyčius, vos dviejų savaičių sulaukusius šuniukus. Deja, „vertingo“ prizo taip ir neteko parvežti namo – trumpam su bendrakeleiviu Valdu išlipus iš mašinos, jo Lordas sugraužė mano riestainį…
Nesinorėjo skirtis, bet išsivažinėjome į namus su puikiais įspūdžiais ir tvirta nuostata – gimė nauja, graži tradicija…
hunter.lt
LKD
LLSK
Medžioklė.info
VILNIAUS GINKLAI
Nuotraukų albumas