Jau nebe pirmi metai Lietuvos medžioklinių šunų augintojų tarpe sklandė kalbos apie būtinybę įkurti mūsų nacionalinės šunų veislės – lietuvių skalikų savininkų klubą. Individualių pokalbių metu, interneto svetainėse, medžioklinių šunų parodose dažnai buvo diskutuojama šiuo klausimu. Žmonės matė ir kėlė viešumon mūsų vienintelės nacionalinės šunų veislės vystymo problemas, pergyveno dėl šios veislės ateities. Pripažindami didžiulį gerbiamo Zigmo Goštauto ir kitų kinologų nuopelną atkuriant lietuvių skalikų veislę, medžiotojai suvokė, kad tolimesnis procesas lyg ir sustojo vietoje, dar daugiau – jis pajudėjo atgal. Dažnai būdavo galima išgirsti, kad lietuvių skalikai, kaip veislė, nyksta, kad ateities medžioklėse jie taps lyg ir nebereikalingi, kad juos išstumia laikos, jagdterjerai ir taip toliau. Žinoma, buvo ir, ko gero, dar ir dabar yra medžiotojų, kurie, švelniai tariant, nepripažįsta šios veislės, mano, kad ji dirbtinai palaikoma, kad skalikai iš viso nereikalingi mūsų medžioklėse, nes toli varo, išvaiko žvėris iš plotų ir panašiai. Tačiau taip manančių nėra daug. Skeptikai nutyla arba pakeičia savo nuomonę tada, kai pamato medžioklėje gražiai dirbantį lietuvių skaliką, nė kiek nenusileidžiantį laikai. Beje, visi žinome, kad gera laika – nuostabus medžioklinis šuo, tačiau neturime užmiršti ir savo veislės. Blogiausia, kad mes tiesiog nežinom, kiek tų skalikų dar iš tikrųjų turime. Manoma, kad jų pas mus yra apie trys šimtai, tačiau daug kas abejoja, ar šis skaičius realus. Kodėl? Visų pirma, tiek respublikinėse, tiek regioninėse medžioklinių šunų parodose matome visai nedaug savo skalikų. Gal kiek daugiau jų atvežama į specializuotas lietuvių skalikų parodas, vykstančias kas du metai, tačiau ir ten jų nėra itin gausu. Kodėl medžiotojai neveža į parodas savo šunų? Dalis medžiotojų to nenori ar negali daryti dėl ekonominių priežasčių (nemaži atstumai, kainuoja kuras, reikia mokėti parodos mokestį ir t. t. ). Kita dalis tiesiog tingi tai daryti, nemato tikslo, neturi laiko, užsiėmę svarbiais darbais ir panašiai. Dar blogiau – yra kategorija medžiotojų „praktikų“, ir ne tik skalikininkų, kurie laiko puikiai dirbančius šunis, su jais medžioja, tačiau visiškai ignoruoja šunų dokumentus, registraciją, parodas, lauko bandymus bei varžybas, mano, kad tai tuščias kažkieno išmislas. Pripažinkime, kad toli gražu ne visi mūsų skalikai registruoti LMŽD skyriuose, be to, šuns amžius trumpas – senatvė, ligos, žūtys medžioklėse, judriuose keliuose. Šuns nebėra, o jo savininkas dažnai nepraneša apie tai LMŽD skyriui, „mirusi siela“ ir toliau guli kartotekose ir priskaičiuojama prie bendros „sumos“. Be to, lietuvių skalikus kartais dėl jų grožio ir gana gerų sarginių savybių laiko ir žmonės, nieko bendro neturintys su medžiokle. Jie tai tikrai neregistruoja savo šunų draugijos skyriuose. Va, todėl ir abejojama mūsų skalikų oficialios apskaitos tikslumu. Kitas opus dalykas – kai kurių šunų eksterjero neigiami pokyčiai, netvarkingas, gal net chaotiškas veisimas. Kergia kas kaip nori ir su kuo nori. Sukergiami net artimi giminaičiai. Inbridingas efektyvus tada, kai norime užtvirtinti kai kurias geras savybes, tačiau jis turi būti naudojamas labai atsargiai, rekomendavus rimtiems specialistams, priešingu atveju, galime susilaukti itin blogų rezultatų. Gerai, kad dar skalikas kergiamas su skaliku… Ne vienam, žiūrint į mūsų šunis parodose, kyla įtarimų, kad kažkas (kažkur, kažkada) savo skalikę sukergė su rotveileriu, ir pastarojo genai dabar parodo save mūsų nacionalinės veislės atstovų tarpe… Stambios, labai sunkios, bukais snukiais, ypač patinų, galvos, aiškiai per didelis ūgis išduoda, kad būta giminystės su rotveileriu. Gal bandyta įtvirtinti ryškų įrudį (čia dar būtų pusė bėdos), gal bandyta eksperimentuoti, o gal tiesiog koks neatsakingas medžiotojas, neradęs arti skaliko patino, tingėdamas jo paieškoti toliau ar paprašyti kinologo rekomendacijos, savo kalę sukergė su kaimyno rotveileriu, kuris šiek tiek panašus į lietuvių skaliką?.. Nerimą kelia ir kai kurių mūsų skalikų aukštyn iškeltos, netgi kaip laikoms užriestos uodegos. Pasitaiko labai baikščių šunų, o ši savybė persiduoda palikuonims. Ne viskas tvarkoj ir su įrudžiu. Net ne kinologui, ir ne medžiotojui, pažiūrėjus iš šalies, darosi aišku, kad mūsų šunims iki Vytauto Klovo sudaryto vieningo lietuvių skalikų standarto toloka. Būtent, vieningo, nes, iš tikrųjų mūsų šunys yra lyg ir kelių tipų. Dar viena labai rimta problema – mūsų nacionalinė šunų veislė nepripažįstama FCI, taigi, nežinoma kitose šalyse, išskyrus, nebent, Latviją, Estiją, Baltarusiją, Rusiją, Gruziją. Vakarų Europa mūsų šunų dar nepažįsta ir nepripažįsta. Net Lietuvoje ne kiekvienas žino, kaip atrodo grynaveislis lietuvių skalikas. O tam, kad pripažintų mūsų veislę, reikia turėti ne mažiau kaip tūkstantį vieno tipo šunų su stabiliai palikuonims perduodamomis eksterjero ir darbinėmis savybėmis bei užsienyje pripažįstamais kilmės dokumentais. Atrodo, kad pagaliau baigia nugriūti LKD ir LMŽD kinologų nesusikalbėjimo siena, ledai pajudėjo, nors dar ir liko neišspręstų problemų, tačiau jau yra sudaryta sutartis, pagal kurią nuo 2008 metų sausio 1 dienos medžiokliniams šunims bus išduodami visame pasaulyje pripažįstami kilmės dokumentai.
Tai štai dėl visų šitų dalykų ir pergyveno, diskutavo žmonės, kurie neabejingi lietuvių skalikų veislės likimui. Visi jie suvokė, kad bendraminčių klubas būtinai reikalingas, tik ilgokai niekas nesiryžo žengti pirmojo žingsnio. Tiesa, sklandė kalbos, kad Vilniuje prie LMŽD jau prieš porą metų yra įkurtas kažkoks klubas, tačiau periferijoje apie jo veiklą niekas absoliučiai nieko nežinojo, taigi, reikėjo pradėti kažką daryti patiems. Kaip vėliau paaiškėjo, jokio registruoto lietuvių skalikų savininkų klubo iki šiol ir nebuvo. Paprasčiausiai, po parodos Plateliuose 2005 metais siaurame kinologų ratelyje buvo nutarta, kad klubui vadovaus vienas iš vilniečių. Viskas tuo ir pasibaigė. Per du metus net nespėta įregistruoti klubo… Skalikų savininkai dar tikėjosi kažką apie klubą išgirsti po šių metų parodos Gargžduose, tačiau, kaip dažniausiai būna, visi išsivažinėjo kas sau ir vėl klausimas liko neišspręstas. Tiesa, dabartinės Lietuvos skalikų savininkų sąjungos užuomazga, ko gero, gimė jau 2007 metų pavasarį, kai laikininkai kinologai Gediminas Žiukas ir Albertas Dziadas suorganizavo pirmąsias lietuvių skalikų respublikines varžybas Taujėnuose. Apie šitokias varžybas jau seniai svajojo aktyviausi lietuvių skalikų augintojai. Renginys įvyko, dalyviai liko patenkinti. Reikėjo žengti tolimesnį žingsnį. Rugsėjo 20 dieną Andriejus Petreikis internetiniame puslapyje parašė: „Susitariau su Petru Dabišiumi, galime susitikti Žvėrinčiuje“. Liko paskutinis, bet pats drąsiausias žingsnelis: „Kada?“ Paskutinę „vinį“ spalio 7 dieną ryžosi „įkalti“ Ričardas Barzdenis. Jis parašė: „Trauktis nėra kur – susitinkam spalio 13 dieną, apie 12 valandą.“
Taigi susirinkom, suvažiavom. Jau iš pat pradžių supratome, jog dedamos didelės pastangos, kad mūsų klubas neįsikurtų. Pirmoji susirinkimo dalis vyko Žvėrinčiuje, paskui buvom „pakviesti“ ir persikėlėme į Telšių urėdiją, kur mus pasitiko priešiškai nusiteikę oponentai ir nemaža dalis prieš mus nuteiktų arba nelabai susigaudančių situacijoje seminaro dalyvių (tą dieną Telšiuose vyko pėdsekių šunų savininkų seminaras). Iki šiol taip ir liko neaišku, ar seminaro data atsitiktinai sutapo su mūsų steigiamojo susirinkimo data, ar seminaras buvo sąmoningai suorganizuotas tą dieną, kad mums nepavyktų sukviesti žmonių ir klubas neįsikurtų, kad mes liktume mažyčiai ir nepastebimi. Viena tikrai aišku – mes tikrai neturėjom tikslo sutrukdyti seminarui, tuo labiau, kad dauguma mūsų apie jį išgirdome pačiomis paskutinėmis dienomis, tik po to, kai jau buvo internete paskelbta mūsų susirinkimo data. Na, sakykim, datos sutapo atsitiktinai, tačiau kodėl taip aršiai buvo priešinamasi mūsų klubo įsikūrimui? Spaudimas buvo didžiulis, mes buvom kaltinami draugijos skaldymu, saviveikla, separatizmu ir taip toliau. Jautėsi kai kurių seminare dalyvavusių skalikininkų ir kinologų baimė arba noras įtikti aukštesnei valdžiai. Mes taip ir likome nesupratę, ką tokio blogo darome, juk visame pasaulyje panašūs klubai sėkmingai veikia ir niekas nieko geresnio dar nėra sugalvojęs. LKD irgi turi savo atskirus klubus, daugelį metų gražiai gyvuoja laikų savininkų klubas, nebe pirmi veikia Lietuvos paukštinių šunų savininkų klubas, urvinių šunų savininkai, kiek žinau, irgi buvo prakalbę apie savo klubo kūrimą, tai kodėl skalikininkams negalima to daryti? Juk neiširo draugija iki šiol dėl klubų veiklos. Net negalvojome mes nieko skaldyti, priešingai, esame pasiruošę nuoširdžiai padėti LMŽD, jeigu ji norės tą pagalbą priimti. Juk dauguma iniciatyvinės grupės narių yra LMŽD nariai. Pasiruošę bendradarbiauti ir su LKD, tuo labiau, kad lietuvių skalikus tiesiog būtina išvesti į „platesnius vandenis“. Žinoma, tai tikrai nelengvas ir daug laiko, lėšų bei pastangų reikalaujantis procesas.
Tačiau viskas baigėsi gerai. Atlaikėme spaudimą, įkūrėme bendraminčių organizaciją. Vakarop „klimatas atšilo“, pradėjome susikalbėti, dar daugiau, su daugeliu buvusių oponentų išsiskyrėme gerais draugais. Žmonės suprato, kad mūsų sukurta sąjunga tikrai nesiruošia niekam kenkti, priešingai, pasiruošusi nuveikti gerus darbus.
Kas buvo padaryta 2007–tųjų spalio 13 dieną? Susirinkusi iniciatyvinė grupė suformulavo savo tikslus ir uždavinius, įkūrė Lietuvos skalikų augintojų sąjungą, susipažino su įstatų projektu ir priėmė šiuos įstatus, išsirinko sąjungos valdybą, prezidentą bei revizijos komisiją. Suprantama, kai kam gali kilti klausimas: kodėl ne klubas, o sąjunga, ir kodėl ne lietuvių, o Lietuvos skalikų augintojų sąjunga? Dar būdami Žvėrinčiuje, svarstėme, kaip geriau pavadinti savo organizaciją: klubu, asociacija ar sąjunga? Dauguma pasisakė už sąjungą. Visi žinome, kad Lietuvoje medžiotojai laiko ir šiek tiek latvių, estų, rusų bei rusų margųjų skalikų, tačiau jų yra labai nedaug. Tai kodėl neleisti šių veislių šunų savininkams „prisiglausti“ prie mūsų organizacijos, žinoma, jeigu jie patys šito panorės? Juk tikrai nieko neatsitiks, mūsų nacionalinė veislė nenukentės, jeigu vienas kitas estų ar latvių skalikas sudalyvaus lietuvių skalikų lauko bandymuose ar varžybose. Žinoma, pagrindinis dėmesys ir mūsų pastangos bus skirtos lietuvių skalikų veislės populiarinimui, gausinimui bei eksterjero ir darbinių savybių tobulinimui. . Dėl šio tikslo mes ir sukūrėme savo sąjungą.
LSAS prezidentu vienbalsiai buvo išrinktas vienas iš pačių aktyviausių lietuvių skalikų augintojų Lietuvoje, kupiškėnas Ričardas Barzdenis. Tai tikras mūsų nacionalinės veislės patriotas. Jo šunys kiekvienoje parodoje skina laurus, pasižymi puikiu eksterjeru ir darbinėmis savybėmis. Į sąjungos valdybą buvo išrinkti 5 nariai: Ričardas Barzdenis, Andriejus Petreikis, Viktoras Žilys, Remigijus Jėčius ir Juozas Beniulis. Revizijos komisijos nariais tapo Ana Ivanova ir Darius Šimkus.
Tuoj po sąjungos įsikūrimo jos nariai ėmėsi aktyvios veiklos. Pirmiausia reikėjo įregistruoti LSAS, įteisinti ją juridiškai, o tai padaryti nebuvo taip paprasta. Šiuo metu sąjungos įregistravimo procesas jau beveik baigtas. Tuo pačiu metu buvo pradėtas ir kitas labai reikalingas darbas – lietuvių skalikų „inventorizacija“. Sąjungos nariai pasiskirstė zonomis ir renka tikslias žinias apie šiuo metu Lietuvoje tiek medžiotojų, tiek ne medžiotojų laikomus lietuvių skalikus. Pirmiausia kreipiamės į LMŽD skyrius ir fiksuojame ten registruotus skalikus, po to ieškome draugijoje neregistruotų šunų. Žinoma, mus domina tik šunys, turintys kilmės dokumentus. Renkama tokia informacija: šuns savininko vardas, pavardė, jo adresas ir telefono numeris, šuns lytis, vardas, gimimo data, eksterjero įvertinimai, lauko bandymų diplomai, šuns tėvai, jų savininkai. Visi LMŽD skyriai geranoriškai mums pateikia informaciją, nedaro jokių kliūčių. Tiesa, buvo ir nemaloni išimtis. Vieno Žemaitijos rajono LMŽD skyriaus medžioklės žinovas atsisakė duoti mūsų žmonėms informaciją, sakydamas, kad čia jau reikia pasiklausti Vilniaus… Tegul sau klausia, mes apsieisim ir be jo paslaugų. Rajono medžiotojai puikiai pažįsta vieni kitus, žino savo šunis, informaciją visai nesunkiai galima susirinkti per būrelių, klubų vadovus, pažįstamus medžiotojus. Tikimės, kad mūsų surinkta informacija bus gana tiksli, mes sužinosime, kiek iš tikrųjų šiuo metu Lietuvoje yra lietuvių skalikų. Manome, kad ši informacija bus naudinga ir LMŽD. Šį darbą planuojame užbaigti sausio mėnesį.
Tolimesni LSAS planai: lietuvių skalikų lauko bandymų ir varžybų organizavimas, seminarų rengimas, rimto veislinio darbo organizavimas, šunų skaičiaus didinimas, dalyvavimas LKD bei kaimyninių šalių. šunų parodose, įvairiuose kituose masiniuose renginiuose, informacijos platinimas (kad kuo daugiau žmonių susidomėtų mūsų nacionaline veisle)
Tikimės, kad mūsų gretos didės, kad į aktyvią veiklą įsijungs ir tie, kurie šiuo metu kažko lūkuriuoja, dairosi į šalis, laukia, kuo čia viskas baigsis. Manome, kad ateis laikas, kada ir didžiausi skeptikai įstos į Lietuvos skalikų augintojų sąjungą ir prisidės prie svarbaus ir Lietuvai labai reikalingo darbo – lietuvių skalikų veislės eksterjero bei darbinių savybių gerinimo, šios veislės populiarinimo ir gausinimo bei siekimo, kad ji būtų pripažinta pasaulyje.
Nacionalinės kategorijos ekspertas – kinologas
hunter.lt
LKD
LLSK
Medžioklė.info
VILNIAUS GINKLAI
Nuotraukų albumas