MAKSO (autorius – Gudas)

3MAKSÒ

AUŠRA

Pirmas galvoje išlikęs prisiminimas, kurio vaizdiniai iškildavo, vos užsimerkus ir pagalvojus apie ką nors malonaus, buvo juodi maži keturkojai kamuoliukai, kurie prisisiurbę prie ant šono gulinčios motinos, šildė vienas kitą tol, kol užliūliuoti savo pačių urzgesio ir pripildę skrandžius saldaus pieno, nugrimzdavo į sapnų karalystę. Jis puikiai atsiminė, lyg būtų prieš akimirką užuodęs, ramybe ir saugum1u dvelkiantį motinos kvapą. Motinos, kuri, nors ir būdama aršiu miško žvėrių bei kitų, į jos valdas pretenduojančių šunų priešu, kantriai kentėjo amžinai alkanų šuniukų tampymus, paguldžiusi galvą ant šieno krūvos laukdama, kol maži velniukai prisisotins ir aprims tam, kad atsibudę vėl žadintų ją, prašydami pẽno. Tas, giliai atmintyje įsirėžęs kvapas, versdavo stabtelti kaskart einant pro šuniukus žindančias kales, žvelgiant į aplink motiną zujančias atžalas, pasiruošus užpulti bet kurį, išdrįsusį sutrikdyti šį šventą veiksmą.

Pirmieji pokyčiai prasidėjo po to, kai mėnuliui dar nespėjus trečią kartą užbaigti savo ciklo, į voljerą įėjęs šeimininkas paėmė jį ant rankų ir, kaip paaiškėjo – paskutinį kartą prinešęs prie motinos, uždarė vartelius ir nužingsniavo į namą. Didžiulis medinis pastatas visuomet viliojo šuniukus paslaptingumu ir maloniais kvapais, tad dabar, atsidūręs viduje, trumpam užmiršo ir nerimą, ir kieme paliktą motiną. Dėmesį traukė nauji vaizdiniai, o sielą kirbino ir neaiškų jaudulį kėlė ant sienų kabantys kailiai bei kaukolės. Namuose jis užuodė ne vien šeimininko kvapą. Tyliai ir ramiai kalbantis svečias, nuo kurio sklido vieną vertus pažįstamas, bet tuo pačiu ir svetimas šuns kvapas, paėmęs jį ant rankų ilgai apžiūrinėjo ir, galiausiai, plačiai nusišypsojęs paspaudė ranką šeimininkui ir įdėjęs šuniuką į kartoninę, iš anksto apdairiai apklotą ir minkštais skudurais apkamšytą dėžę, uždarė dangtį.

Toliau buvo tamsa. Jis juto, kaip buvo pakeltas nuo žemės ir kažkur nešamas. Pasigirdo uždaromų namų durų garsas ir po kelių sekundžių nosin trenkė benzino bei tepalų kvapas. Tik dabar atėjo suvokimas, jog likę gentainiai nevažiuos kartu, tad urgzdamas bei bandydamas išdraskyti dėžės kampą, mėgino ištrūkti į laisvę. Tik griežta, kompromisų nepripažįstanti komanda, kartu su pro tarpelį įkištos švelniai grublėtos rankos paglostymais, privertė nurimti, kol, galiausiai, įsispraudęs į dėžės kampą, užsuptas važiuojančio automobilio, jis užsnūdo.

Ryški šviesa, staiga įtviskusi nuėmus dėžės gaubtą, atėmė galimybę matyti. Negalėdamas stebėti supančios aplinkos, jis instinktyviai glaudėsi prie šiltų skudurų, bandydamas paslėpti ne tik akis nuo akinančios šviesos, bet ir nosį nuo nepažįstamų kvapų. Akims šiek tiek apsipratus, pakėlęs galvą pamatė dar nematytus veidus, kurie šypsodamiesi kažką kalbėjosi tarpusavyje, vis atsisukdami į netoliese stovintį, iš šeimininko jį paėmusį, žmogų. Staiga jo ausį pasiekė žodis, kurį išgirdus ateityje žinojo, jog kreipiamasi būtent į jį. „Maksas“ – lyg įpareigojimas atlikti viską maksimaliai gerai, negailint jėgų bei sveikatos, nuskambėjo jo vardas, nulėmęs gyvenimo būdą bei charakterį. Tačiau dabar, dar nieko nesuprasdamas, jis bailiai žvelgė į besišypsančius, bet kol kas svetimus žmones, mėgindamas pasislėpti po skudurais, kol galiausiai, užgesus šviesai, rado ramybę. Išgirdęs uždaromų durų trenksmą ir nutilus balsams, jis iškišo galvą iš dėžės ir po kelių akimirkų išsiropštęs tyrinėjo nepažįstamą aplinką. Pirmiausia dėmesį patraukė ant grindų dubenėlyje paliktas, skaniai kvepiantis maistas ir vanduo. Įgimtas atsargumas neleido iš karto pulti prie neaiškaus ėdalo, tačiau šiek tiek nerimastingai pavaikščiojus po kambarį, urzgiantis skrandis nugalėjo protą, ir jis, puolęs prie dubenėlio, atsitraukė tik kai neliko nei vieno kąsnelio. Iš visos naujos aplinkos labiausiai intrigavo ant sienų kabantys įvairių spalvų kailiai, kurie lyg magnetas traukė savo kvapais ir viliojo įsikibti aštriais dantimis. Ne vien kailiai masino jauną šuniuką, kaulais bei ragais padabintos sienos kaskart einant pro šalį versdavo pasukti žvilgsnį, tačiau neturėdami aitraus kvapo, kėlė daugiau nuostabą nei irzulį – kodėl jie kabo ant sienų, vietoj to, kad būtų atiduoti suėsti. Galiausiai, susipažinęs su visomis naujų valdų detalėmis, iš3vargęs po kelionės, bet jau aprimęs, įlindo atgal į dėžę, kur įsikuitęs tarp skudurų užmigo, tikėdamasis, kad naujovės tęsis neilgai ir rytoj jis vėl grįš į voljerą pas paliktus brolius ir motiną.

Tačiau nei kitą dieną, nei kurią kitą, niekas nevežė jo į pirmuosius namus. Kelis kartus per parą, į jau savu tapusį kambarį, nešinas maisto bei šviežio vandens, ateidavo tas pats žmogus, kurio bijojo vis mažiau ir prie kurio rankų kvapo bei prisilietimo buvo bebaigiąs priprasti. Retsykiais su naujuoju šeimininku ateidavo ir vaikai, kurie, mėgindami susidraugauti, duodavo minkštų žaisliukų, imančių garsiai cypsėti suleidus į juos dantis. Bet kartą šeimininkas atėjo neįprastu laiku. Netikėtas atvykimas sujaukė nusistovėjusią ramybę, tačiau nespėjus pasislėpti buvo paimtas ant rankų ir išneštas į lauką. Keletą dienų nematytos saulės šviesa, gaivus oras, medžių bei žolės kvapas svaigino ir vertė žūtbūt ištrūkti iš žmogaus rankų. Aprimęs ir iškišęs judrias juodas akis iš po šeimininko pažasties, jis stebėjo naujus įdomius vaizdus, kol pasukus už kampo, nosį pasiekė stiprus, lyg kažkur jaustas kvapas, ir netrukus išvydo voljerą, su jame bėgiojančiu juodu su įrūdžiais šunimi. Mama! Buvo pirma mintis, tačiau priėjus arčiau pajuto, jog nuo voljero sklindantis kvapas, skiriasi nuo dar neužmiršto, giliai smegenyse įsirėžusio, kvapo. Nepažįstamas šuo, kuris nujausdamas, jog šeimininkas neša kažką svarbaus, nervingai lakstė vizgindamas uodegą, retkarčiais šokteldamas iki pat tinklo viršaus. Atvėręs vartelius žmogus pasilenkė ir švelniai pastatęs šuniuką ant žemės pasitraukė atgal, akylai stebėdamas pažinties veiksmus. Mažas juodas gyvūnėlis, baugiai laukdamas likimo nuosprendžio, stovėjo nedrąsiai žvelgdamas į artėjantį voljero savininką, neturėdamas galimybių nei pabėgti, nei pasislėpti. Tačiau didysis šuo, apuostęs iš visų pusių ir supratęs, kad atvykėlis nekelia pavojaus jo autoritetui, ramiai nužygiavo į būdą, kur tingiai padėjo snukį ant letenų ir daugiau neberodė jokio susidomėjimo. Šeimininkas, patenkintas įvykių seka, švelniai stumtelėjo šuniuką prie naujai pastatytos būdos ir uždaręs vartelius nužingsniavo atgal į namą, palikdamas auginti4nius vienus.

AUDRA

Dienas keitė naktys, naktis keitė dienos. Maksas augo greitai ir jau būdamas pusės metų ūgiu susilygino su voljero drauge, tačiau ir nujausdamas, jog turi jėgų bei galimybių, nė karto nemėgino paprieštarauti jos valdžiai. Tačiau gyvenimas slinko nuobodžiai. Su ilgesiu pro tvoros kampą jis stebėjo gatvėmis laisvai bėgiojančius šunis, galinčius judėti be jokių apribojimų. Ir nors kartais šeimininkas jį su drauge išveždavo prie vandens telkinio ar išleisdavo palakstyti po sodą, tačiau jaunam organizmui vis vien trūko veiklos, ir neapleisdavo instinktyvus laukimas kažko, kam jis yra gimęs ir dėl ko gyvena.

Nepastebimai baigėsi auksinis ruduo. Vieną rytą prabudęs pamatė, kad žemė užklota ištisa balta danga, o iš dangaus, vietoj įprastų lietaus lašų, lėtai krenta balti pūkeliai. Smagu buvo žaisti gaudant juos nasrais, jaučiant kaip šaltos snaigės, nukritusios ant įkaitusio liežuvio, tuoj pat ima tirpti, nubėgdamos per gerklę mažais vandens lašiukais. Voljero kaimynė niekaip negalėjo suprasti tokio beprasmio užsiėmimo ir apatiškai paguldžiusi galvą ant priekinių letenų, pusiau užmerktomis akimis, stebėjo šėlstančio draugo kvailiojimus.

Ir, pagaliau, išaušo diena, iš esmės apvertusi gyvenimą, išaiškindama, kas jis toks ir kam sukurtas. Vieną rytą, netrukus po pirmo iškritusio sniego, iš namų išėjęs šeimininkas, vietoj įprastai atnešamo maisto, užėjo į voljerą, pririšo abu augintinius prie pavadžio ir nusivedė į mašiną. Įdomu buvo stebėti keistą draugės elgesį, kuri, užmiršusi jos paprastai propaguojamą ramybę, it pašėlusi šokinėjo per sėdynes, mėgindama užlipti šeimininkui ant kelių. Maksas, žinoma, pasekė autoriteto rodomu pavyzdžiu, tad sukeldami neapsakomą chaosą jie abu blaškėsi po automobilį, kol šeimininkas nepririšo jų prie galinės sėdynės, atimdamas galimybę nevaržomai judėti. Po kurį laiką trukusios kelionės raminančio supimo, netikėtai mašina sustojo ir pro pravertas duris, lyg galingo sprogimo banga, jį pribloškė gaivus šimtamečių pušų, sušalusių lapų bei pelkių aromatas, suteikęs jėgų bei energijo5s, kuri, netilpdama krūtinėje, išsiliejo į tolį nuaidintį lojimą. Iššokęs iš mašinos pamatė ir daugiau būsimo, kol kas neaiškaus, veiksmo dalyvių. Netoliese stoviniavo nematyti, tačiau panašiai kaip ir šeimininkas apsirengę žmonės, kurie, po neilgų pašnekesių įsėdę į automobilius, nuvažiavo keliuku gilyn į mišką, palikdami juos bei dar kelis, raudonas liemenes vilkinčius žmones, vienus.

Privedęs abu šunis prie artimiausių krūmų ir garsiai šūktelėjęs, žmogus atkabino pavadėlius. Netikėtai suteikta laisvė svaigino ir Maksas, lyg išprotėjęs, lakstė tarp į liniją išsirikiavusių žmonių, šokinėjo per virš sniego styrančias žoles bei kurmrausius, nežinodamas ką su ta laisve daryti. Panašu, kad šeimininkas, paleisdamas jį nuo pavadžio, turėjo tikslą, nes nuolat, šaukdamas – „Maksò!“, ranka rodė į mišką, lyg sakydamas, jog bėgti reikia būtent ten. Tačiau tamsūs, vos rytmečio saulės kraštelio apšviesti tankūs medžiai visiškai neviliojo – juk žymiai smagiau lakstyti palaukėje, valgyti baltą sniegą bei šokinėti per neaukštus krūmelius. Tačiau šėliones nutraukė priekyje pasigirdęs šuns skalijimas. Žaisdamas jis nepastebėjo, kaip dingo voljero draugė, kurios žiemos ryto tylą skrodžiantis amsėjimas dabar ir patraukė dėmesį. Pribėgęs arčiau, pamatė į tolį vedančius jos pėdsakus, tad norėdamas išsiaiškinti skalijimo priežastį, nusekė iš paskos. Miške viskas buvo įdomu: pradedant ant nugaros krentančiu sniegu, į dangų kylančiais pabaidytais paukščiais, baigiant draugės skalijimu. Nutolus nuo palaukės ir joje likusio šeimininko, ant žemės aptiko nematytas pėdas, palei kurias vingiuota juostele į tolį driekėsi ir draugės pėdsakas. Bet ne tiek reginys, kiek nuo jo sklindantis kvapas, privertė įsitempti visus raumenis bei vidaus organus, kuriems, galiausia, atsileidus, iš gerklės pirmą kartą išskriejo žvėrį varančio skaliko balsas. Apstulbęs nuo tokios savo reakcijos, jis bėgo į priekį neatitraukdamas nosies nuo žemės, lyg bijodamas prarasti ryšį su tuo hipnotizuojančiu kvapu. Iš pradžių nedrąsų, retsykiais pasigirstantį, lojimą greit pakeitė vis labiau savimi pasitikinčio šuns balsas, kol, galiausiai, nebegalėdamas valdyti užvaldžiusio azarto, jis nesirinkdamas kelio skriejo per mišką garsiai skalydamas ir turėdamas vienintelį tikslą – pavyti ir sučiupti tą kvapą skleidžiančią būtybę. Netikėtai priekyje pasigirdo čaižus, griaustinį primenantis, garsas. Sekundei apstulbęs nuo dar vienos naujovės, stabtelėjo, nežinodamas kaip reaguoti, bet aidui nurimus, dėmesys vėl susitelkė į pėdsakus. Bėgti teko neilgai – vos keliskart sulojęs, nespėjęs vėl įsijausti į nematomas gaudynes, jis iššoko ant keliuko, kur pamatė šalia žmogaus paklusniai stovinčią draugę ir greta gulintį pilką, taip pat, kaip jo sektos pėdos, kvepiantį gyvūną. Pabandė dar keletą kartų suloti, tačiau, stebint nejudantį žvėrį, miške apėmęs azartas netikėtai išgaravo. Maksas mėgino suprasti, kodėl ramiai gulintis, dar prieš akimirką taip trokštamas grobis, nebekelia stiprių emocijų. Tačiau perprasti prigimties bei šimtmečiais protėvių tobulintų savybių nebuvo lemta, tad dantimis porą sykių grybštelėjęs už kailio ir pajutęs prie liežuvio pr6ilipusių šerių keliamą nemalonų jausmą, atsitraukė nuo stirnos ir atsistojo šalia draugės. Netrukus iš už miško kampo pasirodė ir daugiau žmonių, o jis pats nubidzeno keliuku link priekyje atvažiuojančių automobilių.

Po pirmosios medžioklės gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Maksas pradėjo gyventi kitomis emocijomis, kitais pojūčiais. Jau neužteko prikimšti skrandį gardžiais šeimininko patiektais skanėstais bei išsitiesus būdoje ramiai miegoti naktimis, vos retsykiais tingiai sulojant ant jį pažadinusio tolimo praeivio. Sieloje įžiebta, iš protėvių paveldėta, medžioklinio azarto žiežirba uždegė didžiulį gaisrą, kurį prigesinti galėjo tik vienas dalykas – ta pati medžioklė. Pagaliau pajutęs, kam yra sukurtas, ilgais nuobodžiais vakarais nerasdavo sau vietos, laukdamas akimirkos, kai šeimininkas, ryte atvėręs girgždančias voljero dureles, užkabinęs pavadį, nusives į automobilį. Vardan tos akimirkos jis buvo pasiruošęs kentėti troškulį, alkį, šaltį, kad tik galėtų medžioti, ištverti bet ką vardan galimybės balsu užlieti aplinkinius miškus, nevaržant savo neramios, azartiškos, kartais stichiją primenančios, prigimties. Niekas nebegalėjo sutramdyti ar prislopinti noro persekioti žvėris, kurie, nežinodami jog vienintelis išsigelbėjimas jiems būtų sustoti, apimti panikos bėgdavo tolyn, dar labiau įkaitindami medžioklės aistra apimtą skaliką.

Kartą pajutęs azartą, kai skrieji per mišką, užhipnotizuotas varomo žvėries pėdsakų, jis nebegalėjo sustoti ir sutramdyti gamtos šauksmo. Vienodai smagu buvo vaikyti mažus žviegiančius šerniukus, ir rudą, šunimi kvepiančią lapę, ir vytis didžiulį, nors ir retai miške pasitaikantį, nerangų briedį. Svarbu buvo varyti, ir tam jis buvo pasiryžęs aukoti visas jėgas bei energiją. Tačiau tarp miške sutinkamų gyvūnų įvairovės, tikroji, iki išprotėjimo svaiginanti „meilė“ buvo žvėrys, atrodantys ir kvepiantys taip, kaip ir pirmasis miške užuostas ir skalijimą išprovokavęs pilkas trofėjus. Valandomis jis galėjo ratais lakstyti po mišką, persekiodamas aukštai virš žolių šuoliuojančias stirnas, kurios baltais „veidrodėliais“, lyg užbūrusios, traukdavo prie savęs, versdamos užmiršti viską, ko buvo mokytas. Toks, nesutramdomas Makso būdas, ypač pirmais metais, kėlė nemažai rūpesčių šeimininkui, kuriam tekdavo ilgai lūkuriuoti prie mašinos, klausantis tolumoj po mišką lakstančio augintinio. Tačiau pykčio nebuvo – puikiai suprasdamas, ką šuo išgyvena tomis akimirkomis, girdėdamas kiekvieną varymo siužeto detalę, žmogus, tarytum kartu, dalyvavo tame beprotiškame, nesuvaldomame veiksme. Kartais, vakare, taip ir nesulaukęs augintinio pargrįžtant, šeimininkas ramiai išvažiuodavo namo, prieš 7tai apdairiai palikęs mašinoje vežiotą užtiesalą, įsitikinęs, kad anksti ryte ras savo ištikimą pagalbininką, gulintį ant namais bei šiluma kvepiančio skuduro. Toks pasitikėjimas buvo abipusis, todėl ir Maksas, žinodamas, jog ką bedarytų, kur bebėgtų, visada ras, pas ką sugrįžti, leisdavo sau beatodairiškai atsiduoti instinktui, negalvojant apie pasekmes.

POTVYNIS

Tačiau vieną dieną likimas sužaidė jo nenaudai. Ketverių metų, niekad nenuvargstantis, bebaimis skalikas, neturintis konkurentų ieškant žvėries, sulaukė dar vieno medžioklės sezono. Vėlyvą rudenį pagaliau atsidūręs pažįstamoje pamiškėje, paleistas nuo pavadžio, keliskart įtraukė supuvusiais lapais kvepiantį orą ir pasileido link žinomo durpyno, kur dažnai rasdavo purvu bei parūgusiais grūdais kvepiančių šernų. Tą kartą ant tako nepasitaikė dėmesį blaškančių stirnų pėdų, o netrukus nosį ėmęs kutenti vis labiau stiprėjantis kvapas, įžiebė nesuvaldomą medžiotojo troškimą ir Maksas pradėjo garsiai skalyti, pakeldamas iš guolio didžiulę šernų bandą. Patyrusios motinos vedama banda, žinodama, jog ne šuns reikia bijoti, o su juo pasirodančių žmonių, puolė bėgti seniai pramintu taku, išprovokuodama dar aistringesnį lojimą. Pamatęs per kemsynus tolstančius šernus, Maksas eilinį sykį užmiršęs, kodėl ir su kuo atvyko į mišką, puolė iš paskos, turėdamas vienintelį tikslą – pavyti ir sulaikyti sprunkančius gyvūnus. Strimgalviško bėgimo nesustabdė nei didžiulis skardis, nuo kurio nusileidusi banda šoko į, lyg virvelė tarp miškų vinguriuojančią upę, nei šaltas vanduo, į kurį jis nėrė nė akimirkos nedvejodamas. Varė tol, kol buvo jėgų ir kol jautėsi šernų paliekamas kvapas, kurie, matydami atsiliekantį šunį, sulindo į bebrų patvenktą mišką, kur pabraidę perėjo užtvanką ir dingo medžių tankmėj. Iš inercijos puolęs į bebryną šuo dar ilgai šokinėjo vandenyje, bergždžiai ieškodamas pėdų, tačiau neradęs šernų išlipimo vietos, galiausiai aprimo ir pasuko atgal. Laikas buvo grįžti. Neskubėdamas bidzeno savo pėdomis link pradinio taško, kol staiga prasidėjęs stiprus lietus sujaukė visus planus. Nors po ilgų klaidžiojimų ir pasisekė atrasti dieną kirstą upę, tačiau tos vietos, kur peršoko iš paskos šernų bandai, atsekti nepavyko. Stabtelėjo nežinodamas, kaip toliau elgtis. Pirmą kartą gyvenime tamsai apgaubus mišką jis buvo toli nuo šeimininko ir šiltų namų, nežinodamas, kur eiti, bet baimės nejautė, tik po dienos lakstymo atsiradusį nuovargį, alkį, bei apmaudą, kad nepavyks rasti kelio atgal. Dar patrypčiojęs palei upelį, bet išgaravus kraują kaitinančiam azartui taip ir neišdrįsęs šokti į jo šaltą vandenį, Maksas palindo po didele egle, kur susisukęs ant šiltų, seniai nukritusių spyglių, užmigo, laukdamas ryto.

Šūvio garas privertė jį pašokti iš guolio. Miškas bolavo balzgana aušra, tad gerai įsiminęs garso kryptį puolė bėgti, ir, rodos, visai netrukus atsidūrė palaukėje, kurioje matėsi žmonių, nešinų šautuvais, siluetai. Tikėdamasis išvysti jo pasiimti atvykusį šeimininką, šuo pasileido link žmonių, tačiau artėjant, vis labiau smilko suvokimas, kad nors ir panašiai apsirengę, tačiau jie svetimi. Vis gi svarbiausia, kad tai buvo medžiotojai ir Maksas – medžiotojas, todėl nejausdamas baimės jis drąsiai pribėgo ir leidosi pririšamas. Nepažįstami šauliai ilgai diskutavo, kol galiausiai apžiūrėję apykaklę, kažką užsirašė ir užrakinę jį mašinoje nužingsniavo į mišką. Įkalintam nepažįstamame automobilyje jau nebuvo taip drąsu, tačiau nesant galimybių pabėgti nuvijo kirbantį nerimą ir mėgindamas sušildyti per naktį atvėsusį kūną, įsisukęs į surastus skudurus, atsigulė ir vėl užmigo. Šį kartą pabudimas buvo saldesnis. Pirmiausia išgirdo pažįstamą balsą, o atmerkęs akis pamatė per stiklą žvelgiantį šeimininką, kuris, sulaukęs kolegų skambučio, atskubėjo pasiimti pasiklydusio draugo. Džiaugsmingai lakstydamas aplink mylimą žmogų nusekė iš paskos ir be didesnio prašymo įšo8ko į savą automobilį, kur visą kelią namo, mėgindamas būti kuo arčiau šeimininko, vis bandė padėti galvą jam ant kelių, trukdydamas vairuoti.

GRIAUSTINIS

Nežinia, ar patirta karti pamoka, ar dar vieni nugyventi metai, šiek tiek nuslopino Makso azartą. Tiksliau – azartas liko toks pat, tik veiksmai nebebuvo beprotiški. Vis dažniau laiku grįždavo prie laukiančios mašinos ir jau retai kada tekdavo vienam nakvoti miške. Nebent sezono pradžioje dar pasitaikydavo atvejų, kai pajutęs stirnų kvapą, sustodavo varyti tik palakstęs porą-trejetą valandų. Tačiau ne šios išdaigos su stirnomis sugriovė jam penktą medžioklės sezoną.

Eilinį sykį sukant ratus per mišką, dėmesį patraukė aitrus šerno kvapas, kurio didelės pėdos aiškiai matėsi ant neseniai iškritusio sniego. Tokio dydžio pėdas jis jau buvo regėjęs, kai vieną vasarą, netikėtai, ne sezono metu, jam, ir nemažai kitų jo gentainių, buvo leista vaikytis didžiulius kuilius, mėgaujantis po žiemos užmirštais pojūčiais. Tą kartą šernai, pripratę prie nuolatinio lojimo, tingiai purtėsi įkyrių šunų ir visiškai nenorėjo niekur bėgti. Galiausiai, Maksui aštriais dantimis įsikibus vienam slunkiui į uodegą, šernai tarytum atgiję ėmė lakstyti po aptvertą mišką, sukeldami azartą iš paskos lekiančiam šuniui. Tąkart nerodydami jokio agresyvumo žvėrys leidosi smagiai aplojami, todėl ir dabar, pamatęs galingus pėdsakus, jis puolė iš paskos, tikėdamasis lengvo ir nepavojingo nuotykio. Priekyje pasimatęs stambus juodulys ir šįkart niekur nesiruošė bėgti. Įlindęs į tankų eglyną ramiai stovėdamas vietoje jis laukė, lyg kulka be baimės artėjančio šuns. Ir Maksas puolė skalijimo ir nasrų neišsigandusį gyvūną, puolė taip, kaip jis tai darė visada – beatodairiškai, negalvodamas, vedamas tik instinkto. Ir tai buvo dar viena skaudi pamoka. Nespėjęs aštriais dantimis įsikabinti į kailį, jis pajuto duriantį skausmą kakle, kai šernas, staigiu galvos mostelėjimu, lyg nudžiuvusį lapą, nusviedė jo kūną į šoną. Akimirkai praradęs suvokimą Maksas atsistojo ant kojų ir vėl puolė įžūliai su juo pasielgusį gyvūną, tačiau tokiose kovose akivaizdžiai labiau patyręs šernas vikriai atšoko nuo artėjančio šuns ir mostelėjęs šnipu vėl nusviedė užpuoliką tolyn. Šį kartą atsistoti buvo sunkiau. Galinėje kojoje atsivėrusi žaizda rėkė apie save, todėl sunkiai pakilęs nuo jau spėjusio paraudonuoti sniego, Maksas pamatė tik tolstantį skriaudiko siluetą. Noras bėgti iš paskos ir įrodyti, kas yra miško šeimininkas, buvo begalinis, tačiau nebuvo jėgų. Ant kaklo žiojėjanti žaizda apsunkino kvėpavimą, o viena koja nenorėjo klausyti, todėl sukaupęs tirpstančias jėgas, palengva nušlubavo link tolumoje girdimo automobilių ūžesio bei žmonių balsų. Tačiau pasiekęs kelią, nieko nerado, tad išsekęs ir atsigulęs ant sniego, šaldydamas kraujuojančias žaizdas, laukė paklydusio augintinio ieškančio šeimininko. Ir jis neklydo – pakėlęs galvą pamatė artėjančias šviesas ir automobiliui sustojus įsiropštė pro pravertas duris. Kraujas buvo nustojęs lašėti, bet juo permirkęs kailis privertė šeimininką pasukti į priešingą nuo miško pusę. Atvykus prie nepažįstamo namo savininkas su pagalbininku pakėlė ant rankų apsunkusį jo kūną ir įnešę į vidų paguldė ant stalo. Ryški spiginančių lempų šviesa, staigus d9uriantis skausmas raumenyje ir jis paniro į gilų sapną, užmiršdamas visas dienos negandas. Pabudo namie, bet ne voljere, o tame pačiame kambaryje, kur būdamas mažu šuniuku atvyko į naujus namus. Viskas buvo pažįstama: kabantys kaliai, stirninų bei elnių ragai ir iki begalybės mielas šeimininko kvapas. Susiūtos ir niežtinčios žaizdos šiek tiek erzino, buvo sunku vaikščioti ir tekdavo inkšti nuo leidžiamų vaistų, bet svarbiausia, kad jautėsi saugus šalia artimų žmonių. Kelias savaites išbuvęs maloniais prisiminimais dvelkiančiame kambaryje, jis sugrįžo į jau kelis metus tik jo vieno tapusį voljerą, kur specialiai apšiltintoje būdoje ilgai miegodavo, bandydamas atstatyti jėgas, dažnai pabusdamas, nuo kovos su šernu sapnų. Tą sezoną medžioklių jis nebesulaukė. Negalėdamas žinoti veterinaro patarimo dėl galimų komplikacijų daugiau šią žiemą neleisti šuns į mišką, jis kiekvieną savaitgalį, nenorėdamas susitaikyti su likimu, liūdnu žvilgsniu ir nepertraukiamu staugimu išlydėdavo ryte į medžioklę išvažiuojantį šeimininką.

Praslinko niūri žiema. Pirmiesiems saulės spinduliams pradėjus šildyti kailį vis dažniau pasitaikydavo giedrų, linksmų dienų, tačiau patirtų nuoskaudų prisiminimai ir lig šiol ant kaklo juntamas guzas, versdavo pašokti vidury nakties bei aukštai pakelta galva staugti į menulį, siunčiant keršto žinutes toli miške likusiems žvėrims. Po pavasario lėtai atslinkusi vasara, savo žydinčia gamta bei minkšta žole, ant kurios taip gera drybsoti išsitiesus pavėsyje, užgožė žiemos prisiminimus, ir tuo metu, kai lapai vėl pradėjo kristi į voljerą, Maksas buvo pasiruošęs pulti į kovą. Sezono pradžia neprivertė savęs ilgai laukti. Vos kelis kartus radęs dubenėlyje sušalusį vandenį, vieną ankstyvą rytą, jis pamatė pro duris einantį šeimininką su pavadėliu rankose. Tiesiog pasakyti, kad jis apsidžiaugė, prilygtų tylėjimui ilgus metus. Šokinėdamas iki pat tvoros krašto ir vos nepakibęs ant jos, Maksas inkšdamas veržte veržėsi pabėgti į laisvę, palikti judėjimą varžančias sienas ir ištrūkti ten, kur taip seniai laukia azartas bei emocijos. Šeimininkui sunkiai sekėsi tramdyti per vasarą pailsėjusį bei medžioklės ištroškusį šunį, tad teko bėgti iš paskos už pavadžio traukiančiam augintiniui. Tik įsėdęs į automobilį Maksas nusiramino ir lyg senas patyręs medžiotojas, suraukęs antakius, kantriai žvelgė į tolumoje pasirodžiusį mišką. Naujojo sezono atidarymas suskambo laukais ir miškais aidinčiu Makso balsu.

SAULĖLYDIS

Toji diena šypsojosi nuo saulės spindinčia sušalusia žole bei šerkšnu padengtais medžiais. Nei praeito sezono skriaudos, nei beviltiškas šiltasis periodas, nepalaužė nei jo galingo kūno, nei medžiojimo azarto. Lyg pirmą sykį ištrukęs į laisvę, jis nesustodamas lakstė po nedidelius medžiotojų apsuptus miškelius ir krūmynus. Giliai įkvėpdamas miško aromatų puokštę, Maksas ieškojo svaiginančio stirnų kvapo, kurį užuodus ant nugaros pasišiaudavo šeriai, o kojos pačios sukdavo nubėgusio žvėries kryptimi. Medžioklė buvo turininga, tad jai baiginėjantis, išsitiesęs ant pamėgtos sėdynės ir jausdamas, kad šią dieną nugyveno ne bergždžiai, jis ramiai svajojo apie namus, kur laukė ryte nepaliestas maistas bei minkštas paklotas. Tačiau automobiliui staiga sustojus, per langą jis pamatė ne pažįstamą kiemą, o miškelį, kuriame jau šiandien bėgiojo, smagiai skalydamas ant stirnų. Neįprasta buvo medžioklės metu dukart grįžti prie tos pačios vietos. Tiesa, pasitaikydavo atvejų, kai nutilus šūviams, šeimininkas privesdavo jį prie raudonai kraujo lašais nudažytų pėdų, , kuriomis sekant ne retai surasdavo jau nebegyvą gyvūną. Ir šįkart vos išlipęs Maksas pamatė nedidelį krūmyną apstojusius šaulius, o šeimininkas, privedęs prie medžių, atkabino pavadėlį rodydamas sušalusioje žemėje matomas kraujo dėmes. Jis žinojo, ką reikia daryti. Neskubėdamas bidzeno nuo ryto atvėsusiu pėdsaku, numanydamas, kad netrukus ras tai, ko buvo pasiųstas, kai staiga nosis pagavo galingą, ką tik prabėgusių stirnų kvapą. Lyg bombai sprogus viduje, šis kvapas privertė užmiršti ne tik šeimininko nurodymus, bet ir sopančius raumenis, pavargusias pėdas bei per dieną sukartus kilometrus. Kūną užvaldęs azartas persidavė kiekvienai ląstelei, ir lyg pirmą sykį pajutęs persekiojamą žvėrį, skardžiu balsu užliejo tamsos šešėliuose pradėjusį skęsti krūmelį. Nakčiai grįžusios į pamėgtą guolį laibakojos, pajutusios pėdomis sekantį šunį, nelaukdamos ryte jas išgąsdinusių griausmų, dideliais šuoliais pasileido bėgti link tolumoje dunksančio miško, kuriame tikėjosi atsikratyti įkyraus keturkojo. Nuaidėjo keli šūviai, tačiau lyg įgeltos, vos kanopomis liesd10amos žemę, stirnos sėkmingai skriejo virš dirvono, iš paskos vejamos juodo, savo tikslą užmačiusio šuns. Nei dar keli į orą paleisti šūviai, nei šeimininko šauksmas, nepajėgė sustabdyti aistra apimto skaliko ir nugalėti iš kartos į kartą perduodamo, genuose užkoduoto, medžiojimo instinkto.

Akimirksniu, per kalvas nukoręs visą atstumą ir įbėgęs į mišką Maksas stabtelėjo. Tamsa, apgaubusi viską aplinkui, gindama į priekį nubėgusius žvėris, atėmė galimybę matyti, tačiau nebuvo pajėgi išnaikinti kvapo. Dar porą sykių išgirdęs savo vardą bei įsidėmėjęs, kurlink reiks grįžti atgal, jis nedvejodamas pasileido pėdomis, sudrebindamas mišką lojimu. Kaip įprasta, dideliais ratais bėgdamos, stirnos traukė vis gilyn, kol galiausiai, porą sykių peršokusios per upelį, pasislėpė už kalvos. Atsekęs iki upės ir įsibridęs, jis ilgai žvelgė į priekį, kol, galiausiai, šaltam vandeniui atvėsinus kūną ir jausmus, aprimo ir atsigėręs pasuko atgal. Bėgdamas kryptimi, kur buvo girdėjęs jį sugrįžti kviečiantį balsą, netikėtai, visai netoliese, išgirdo važiuojantį automobilį, laikas nuo laiko miško tylą sudrumsčiantį signalo garsais. Supratęs, jog šeimininkas ieško pasiklydusio draugo, nedvejodamas pasuko į tą pusę. Netikėtai miškas baigėsi ir užlipus ant sankasos jis atsidūrė asfaltuotame kelyje. Bėgti, buvo žymiai lengviau, negu brautis per išvirtusiais medžiais užgriozdintą šabakštyną, todėl mėgaudamasis, lengva ristele, jis pajudėjo kelio pakraščiu link girdėto signalo. Staiga iš priekio pasimatė artėjančios šviesos. Svajodamas, kaip įsitaisys ant sėdynės, bet baimindamasis, kad nepastebėjęs vairuotojas nenusuktų į kokį keliuką, Maksas bėgo keliu į priekį, pasiruošęs susitikti su šeimininku. Trumpam, už kalvos pasislėpę automobilio žibintai netikėtai išniro visai arti, apakindami ryškia šviesa. Akimirkai netekęs regėjimo, bet nesustodamas, staiga suvokė, jog tai ne šeimininko mašinos skleidžiamas garsas. Mintis, kad suklydo, lyg adata dūrė į smegenis ir pasiruošęs šuoliui jau atsispyrė nuo asfalto, kai kūną persmelkė skausmą keliantis geležies trenksmas.

Tačiau skausmas truko neilgai. Nespėjęs suvokti, kas atsitiko, pajuto apimantį iki šiol nepatirtą lengvumą ir laisvę. Po dienos nuvargę raumenys, lyg pripildyti energijos, buvo vėl pasiruošę puolimui, o per gyvenimą patirtos traumos ir žaizdos užsitraukė, suteikdamos tiek jėgų, kiek turėjo pirmą kartą atsidūręs miške. Mintys apie grįžimą namo, apie maistą, apie šiltą guolį, nebetrikdė, ir tik viena vienintelė idėja, kuriai jis buvo sukurtas ir kuriai sąžiningai tarnavo visus šešerius metus, sukosi galvoje. Atsistojęs ant kojų jis pamatė priekyje šuoliuojančių stirnų siluetus, ir negalėdamas bei nenorėdamas valdyti jausmų, pasileido joms iš paskos. Garsiai skalydamas jis skriejo per staiga prašviesėjusius laukus, nejausdamas nei nuovargio, nei skausmo, suvokdamas, kad šį kartą medžioklė tęsis amžinai.

11

This entry was posted in Straipsniai lietuvių kalba. Bookmark the permalink.